Žiaurus “užvažiavimas” ant kramtomosios gumos

gumaŠiomis dienomis ypatingo įdomiųjų pasiūlymų antplūdžio nebuvo, todėl tobulėti man buvo sunku ir neįdomu. Anksčiau dėl manęs ir visos žmonijos buvo stengiamasi daug labiau, pasiūlymų tobulėti ir patapti laimingu, asortimentas buvo įvairus ir pagal kiekvieno skonį. Toltekų sapnavimai, mitotė, dvasinio stuburo tiesinimas, Arkangelo Mykolo technikos bei violetinės liepsnos iniciacijos…
O jo! – sakytų mano senelis.
Aina šikt! – stebėtųsi mano tėvukas.
Išsiplaukit galvas! – visiems burtininkams primygtinai siūlyčiau AŠ.

Tik, šie mūsų purkštavimai niekam, ypač mano minėtiems burtininkams, visai neįdomūs, ir netgi mažai patrauklūs, todėl tai tebūtų tik betikslis garsų išleidimas į šį pasaulį, nors, anot jogų, mintys ir jų sukurti, bei mūsų lūpomis ištarti garsai, materializuojasi ir tampa kūnu.

Na, jei išsireiškus paprasčiau: daugiau jokių nesąmonių man niekas nebesiūlo, o ant ko nors „užvažiuoti“ norisi ir toliau. Kažkoks manyje įsikūręs nepaaiškinamas pyktis nuolat verčia tyčiotis iš pačios išmintingiausios, mums gyvenimo tiesas ir technikas, nešančios žmonijos grietinėlės, ko pasekoje būsiu žiauriai nubaustas: degsiu pragare, amžiams būsiu panardintas į drėgną bei šaltą tamsų ūką, o jei, neduokdie, reinkarnuosiuos, tai tapsiu atitinkamoje vietoje gyvenančia musės lerva, arba, jei išsireiškus jurbarkietiškai, šūduose nardančiu dziku. Štai toks likimas laukia manęs, todėl jau niekas, visai niekas šiame pasaulyje manęs nebenustebins.

Norėčiau papasakoti apie mano sunkią bei skurdžią praeitį, kurios metu iš manęs ir milijonų tuometinės „didžiosios tėvynės“ vaikų, buvo atimta vaikystė ir mes niekada negalėjome iki soties prisiragauti kramtomosios gumos. Jurbarko rajono mokyklose (tikiu, kad ir kitose Lietuvos mokymo įstaigose) yra užfiksuota nemažai spekuliacijos atvejų, kai, Lenkijoje pirkta ir su dideliu vargu per geležinę užkardą perslapukauta kramtomoji guma „Donald“ buvo pardavinėjama po 1 rublį – tais laikais gana nemenką sumą. Turėčiau priminti, kad normalaus sudėjimo penktokas mokyklos valgykloje galėdavo pilnai ir skaniai prasimaitinti už, maždaug, 60 kapeikų, todėl visas rublis už mažą, nors saldų, kvepiantį bei paslaptingą, gumos, kad ir kramtomos, gabalėlį, buvo ne tokia jau ir maža suma. Taip pat kai kurie laimingieji galėdavo paragauti „Wrigley’s spearmint“, kurią progresyvesnis jaunimas, sužinojęs taisyklingą anglišką tarimą, kad neišsinarintų liežuvių, praminė „ryklio sperma“.

Tačiau gumos visada buvo maža. Ir šiandien, praplaukus marioms laiko, aš tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad neturėjau „normalių“ sąlygų be saiko žiaumoti šį niekalą.
Kaip jau supratote, o supratote jūs teisingai, šiandien aš žadu skaudžiai „užvažiuoti“ būtent ant kramtomosios gumos ir taip patenkinti savo nesveiką polinkį kritikuoti, iš pirmo žvilgsnio, nekaltus ir niekam netrukdančius dalykus.

Kodėl pasaulyje buvo sugalvota kramtomoji guma, lai mums lieka neįspėjama paslaptis, nors, kažkokios mažos smegenų dalelės krebžda apie tai, kad kramtoškės intervencija į mūsų gyvenimus yra tik gerai suplanuotas verslo žingsnis. Ir, kaip tai būna dažniausia, verslui į patį žmogų bei jo sveikatą, giliai giliai nusispjauti.
Klausydamiesi pasakojimų, o jei tiksliau, reklamų, apie gumą, jūs išgirsite tik tai, kad ji padeda dezinfekuoti jūsų ligotą burnos ertmę, užmuša visas bakterijas, kažkokiu tai būdu sunaikina maisto likučius, o jus panardina į egzotinę, baltą, šaltą, tačiau labai labai „cool“ atmosferą, suteikią naują kvėpavimą ir iš vis, prilygina jus kokiam nors mistiniam supermenui.

Kaip dažniausia ir būna, panašiuose dalykuose sveikas protas būna giliai užkištas, o su mumis kontaktuojama tik labiausiai nuvalkiotomis emocijomis bei gražiai sudėliotais, tačiau be galo idiotiškais, teiginiais.

„Ji panaikina blogą jūsų burnos kvapą!“ –  pranešama mums džiaugsmingai. O tai reiškia, kad, jei mes turime nesveikus dantis, ar mūsų burnoje dar kas nors ne taip, vietoj to, kad tai gydytume, į tai kreiptume dėmesį, mes, paprasčiausia, numalšiname sklindantį dvoką ir taip „išspręndžiame“ problemą.

Taip pat mes pamirštame, kad žmogaus dantų emalė labai ir labai skiriasi nuo užkietėjusio žolėdžio arba pilkosios žiurkės dantų emalės ir nuolat, neatsistatydama dyla. Vietoj to, kad dantis naudotume vien maisto įsisavinimui, mes, tarsi karvės, nuolat atrajojame, žiaumojame ir taip diliname savo šypsenos papuošalus.

O štai šioje vietoje turėtų suklusti moterys. Nuolat žiaumojama kramtoškė, ypač, jei tai daroma viena burnos puse, suardo mūsų veido raumenyno simetriją ir taip mūsų veideliai priartėja prie grožio antiidealo – Kvazimodos atvaizdo. Nieko nepadarysi – tokia jau ta fiziologija.

Kramtomoji guma trukdo koncentruotis ir tai paaiškinama labai paprastai: intensyviai dirbant žandikauliais, juos privalo užplūsti marios papildomo kraujo, dažnai iš mūsų smegenų atimamo. Žinoma, žinoma: jei yra jėgos, tai proto kaip ir nereikia. Kaip sakoma: kam mąstyti, jei galima įkąsti? Tikriausia, kaip kam tai pats lengviausias ir prieinamiausias visų problemų sprendimo būdas, tokiems kramtomoji guma tiesiog privaloma…

Tačiau visi aukščiau aprašyti baubai yra niekas, palyginus su tuo, ką pasakysiu dabar. Čiaumojant gumos gabalą, mūsų skrandžiuose nuolat išsiskiria skrandžio sultys, tai yra, mūsų tuščius skrandukus pastoviai atakuoja atskiesta druskos rūgštis, ko pasekoje mes susergame gastritu, o jei kiek pasiseka, tai ir skrandžio opa. Tai labai mielos ir malonios ligos, todėl kramtomąją gumą vartoti tikrai verta. Kai kurie gumos gynėjai teigia atvirkščiai: pavalgius kramtomąją gumą vartoti netgi sveika! Mat, jos pagalba išskiriama daugiau seilių bei kitų virškinimo fermentų, ko pasekoje mes geriau įsisaviname maistą. Logika geležinė, tačiau… nelogiška. Mūsų organizmas turi išskirti būtent tiek virškinimo fermentų, kiek jų reikia konkrečiam maisto kiekio įsisavinimui. Papildoma stimuliacija mums nereikalinga ir netgi kenksminga. Ir tuo šioje istorijoje padėsime tašką.

Žinoma, kramtoškės sukeliamų blogybių egzistuoja ir daugiau, tačiau aš manau, kad mums rimtai susimąstyti, pakanka žinoti vien aukščiau išvardintąsias.
Jei kramtote ir abejojate čia išdėstytais teiginiais – nieko tokio. Visi mes esame daug ką išbandę, išragavę, pasitikrinę. Tokia jau ta žmogaus prigimtis: abejoti ir tikrinti. Ir blogiausia, kad viską bandome tikrinti ANT SAVĘS.

Tik, kaip nebūtų gaila, mes gyvename ne kompiuteriniame žaidime ir atsarginių gyvybių, paprasčiausia, neturime… 

Saulius Veržikauskas

Dalintis
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.