Vyriškumo išbandymas

5Saulius Veržikauskas
“Tavęs vis dar nešaukia į armiją? Tu ką, nesveikas?
“… Tarybiniais laikais kažką panašaus iš savo merginos lūpų, ko gero, yra girdėjęs vos ne kiekvienas vaikinas, dėl sveikatos problemų negalėjęs „atlikti pareigos” savo „didžiąjai tėvynei”. Taip, supratimas apie tarnybą armijoje buvo kitoks, visai kitoks… Todėl sportavome, ėjome į turistinius žygius, netgi mušdavomės vien tam, kad suėjus 18 metų būtume sveiki ir stiprūs, kad tik musų „neišbrokuotų”. Kitaip bus gėda prieš kaimynus, merginas, draugus…

Bet ne apie tai noriu papasakot. Galvoje įstrigo vienas juokingas atsitikimas, tikiuosi, juokingas jis bus ne tik man.
… Jauni buvom, kaip dabar sakoma, „septyniolikiniai”. Šiandien nuostabi diena: nors dar tik trečiadienis, o į mokyklą eiti nereikia. Nes, šiandien pirmasis mūsų, berniukų, vyriškumo išbandymas – karinė komisija! Kas tai yra? Tai nuodugnus sveikatos patikrinimas, po kurio bus aišku, ar mes pajėgūs nešioti ginklą ir mušti tėvynės priešus. Tos dienos laukėme visi – vieni su smagiu jauduliu, kiti su nedidele baime. „O kas, jei aš komisijos “nepraeisiu”?” – galvojo ne vienas. Tačiau jaunystė pasižymi tuo, kad į ateitį žiūri su didžiausiu optimizmu ir sveiku nuotykiu troškimu. Ech, kas bus, tas bus, tačiau jau šiandien sužinosiu, ko esu vertas. Žinoma, kitą dieną rezultatus žinos ir visos klasės mergaitės…

Susirinkome „vajenkomate” (dabar – karinis komisariatas). Nors su savo klasiokais jau buvome „urmu” švietę plaučius, skiepijęsi ir atlikę kitokias masines sveikatos patikras, tačiau tokiame būry bendraamžių išsirengt nuogai dar neteko niekada. O išsirengt reikia – tokios taisyklės. Po to būreliais, po penkis, turėjome eiti į apžiūros salę ir ten… na, kol kas nežinojom, kas mūsų laukia „ten”. Nusirengėm. O, pasirodo, nesam tokie gražūs, kaip atrodėm sau patiems! Dauguma liesi, spuoguoti… Tačiau, bet kuris iš mūsų galėjo per 10 minučių nubėgti 3 kilometrus ar vienu pripuolimu atlikti 100 atsispaudimų. Tačiau už didžiųjų durų mūsų laukė daug didesni išbandymai – vyriškumo išbandymai!

– Sekanti grupė! – išgirdome taip ilgai lauktą, o kartu ir truputį šiurpinančią komandą. Įsigrūdę pro siaurokas duris, atsidūrėme nemažame kambaryje, beveik salėje. Tarsi futbolistai, laukiantys smūgio į vartus, nevalingai buvom prisidengę savo pasididžiavimus, tačiau atidžiai ir susidomėję stebėjome prieš mus atsivėrusį vaizdą. Kambario gilumoje eile surikiuoti stovėjo keli stalai, už kurių buvo susėdę žmonės baltais chalatais. Kiekvienas jų turėjo bloknotą, kuriame, ko gero, žymėdavosi pastabas apie mūsų – busimųjų tėvynės gynėjų, sveikatą. Prie sienos stūksojo svarstyklės, prietaisas ūgiui matuoti, matėsi kažkokia iš kartono padaryta būdelė, į kurią galėjai pateki pro nukarusias užuolaidas.. Atskirai, atsivertęs didelį, tarsi klasės, žurnalą, sėdėjo karininkas. O šalia jo puikavosi… mergina baltu chalatu. Galiu pasakyt, kad labai graži mergina! Nors jos žvilgsnis buvo abejingas, mes vistiek labai sumišome – juk ne kasdieną stovi nuogut nuogutėlis prieš tokią gražuolę. O labiausia sumišo klasiokas Audrius. Tiesiog visų akyse nuraudo, dar labiau suspaudė savo pasididžiavimą ir atsistojo už mūsų.  
– Rikiuotis eilėn, rankas prie šonų – išsitiest, žiūrėt į priekį! – šaižiu balsu sulojo karininkas. Sustojome į eilę, veidais į gydytojus, prispaudėme rankas prie šonų. Nežinau, ką komisijos nariai mato, žiūrėdami į nuogą paauglį, tačiau jų žvilgsniai mus tiesiog degino. Ypač deginantis buvo jaunosios gydytojos žvilgsnis, ypač užsidegė mūsų Audrius.

Visi išgirdome negarsų merginos prunkštelėjimą ir pamatėme ištysusį karininko veidą. Kas gi čia vyksta? Atsargiai apsidairėme. Viskas aišku: Audriaus „draugelis” stovėjo atsikišęs, tarsi pabūklas. Audrius raudo, vartė akis, tačiau jo rankos ir toliau buvo prispaustos prie šonų. Na, vaizdelis tikrai nepakartojamas!
– Jaunuoli, ei, antras iš kairės, – į Audrių kreipėsi jau susitvardęs karininkas, – prašau nueiti į būdelę. Ten yra stiklinė su vandeniu. Susitvarkykite ir grįžkite atgal.
Audrius tarsi strėlė nulėkė į jam išsigelbėjimu tapusią būdelę ir sandariai užsitraukė užuolaidą. Po akimirkos laimingas išlindo atgal ir atsistojo į savo vietą. Viskas buvo tvarkoje. Jaunoji gydytoja nevalingai pažvelgė į Audriaus sutrikimo objektą, Audrius aistringai žvilgtelėjo į merginą ir… vėl viskas pasikartojo iš naujo: „draugelis” vėl grįžo į kovinės parengties būseną.
– Kas per netvarka! – tiesiog užkaukė visas įraudęs karininkas, – tu ką ten būdelėj veikei? Grįžk atgal ir pakartok procedūrą!
– Tai, kad vandens nebeliko…, – nedrąsiai sumurmėjo Audrius.
– Tu ką, tą vandenį gal išgėrei? ! – piktai, tačiau kažkiek sumišęs suriko karininkas.
– Išgėriau, – išsigandęs prašlebedeno Audrius, – tačiau nepadeda…
– Kvaily, ne gert reikėjo, o įmerkt ir ataušint! – vis dar piktai, tačiau jau ramesniu, netgi kiek nustebusiu balsu paaiškino karininkas, – prieš tave jau trys toje stiklinėje aistrą gesino…Marš namo burnos skalaut ir dantų valyt!
Supykino ne tik Audrių…

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.