Visi šakalų gynėjai užsispyrusiai nenori pripažinti vieno: vaikų atiminėjimas tapo labai pelningu verslu

Kažkaip šleikštu pasidarė skaitant “globėjams” paruoštus kainininkus.

Tai atvira prekyba vaikais, gyvenimais. Ilgai kažkoks keistas gumulas stovėjo gerklėj, teko eiti pasivaikščioti. Po valandėlės slampinėjimo, pučiant žvarbiam vėjui ir šnarant Dunojaus vandenims, galva kiek prašvito.

Tiek kainuoja atimti vaikai.

Prisiminiau šiandien skaitytą Erikos Jennings “atvirą laišką” apie tai, kaip ji myli vaikus, kaip jų niekada net nepešteli, kokia ji gera, kaip tokie pat geri turi būti ir visi likę tėvai, toks švelnus straipsnis, tačiau jaučiama, kad šis žingsnis buvo sugalvotas, kaip atsvara protestuojantiems tėveliams, tad, straipsnio švelnumas kažkuo priminė vidinį – gražų, prabangų, gal ir švelnų, karsto apmušalą, kai žinai, kad visas tas dirbtinis grožis yra tik bandymas pagražinti mirtį. Šiuo atveju – bandymas reabilituoti visų tų kraugerių, sugalvojusių vaikų verslą ir niekaip nenorinčių pasiduoti. O kaipgi kitaip: su tiek “babkių” nepasiduočiau ir aš, nors ir supuvusias asilo ausis pardavinėčiau.

Po to dar atmintį iškilo FB platinama nuotrauka su kažkokia (taip rašė komentatoriai) žurnaliste, kuri, nusifotkinusi su šunimi, aiškina, kad ji, va, moka be smurto šunį auklėti, ir tas visada trenktai geras, tai ir tėveliams reiktų pasimokyti, kaip vaikučius auginti. Žodžiu, panašiai, kaip žurnalistė augina savo keturkojį.

Net pasipurčiau tą furiją prisiminęs. Toks ribotas mąstymas kelia neviltį ir baimę, vis įsivaizduoju, kad realios grėsmės akivaizdoje, tokios “auklėtojos” pultų gelbėti savo keturkojus, o į žmones net nekreiptų dėmesio, juk žmonės tokie blogi, pikti, ir iš vis, “kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu savo šunį”…

Visi šakalų gynėjai užsispyrusiai nenori pripažinti vieno: vaikų atiminėjimas tapo labai pelningu verslu. Tų tikrai utėlėtų ir primuštų vaikų niekam ir nereikia, tokie, galų gale, atsiduria šuliniuose. Verslui reikia sveikų ir “patogių” vaikų, turinčių “patogius” tėvus. Na, sakykim tėvelis gal kiek išgeria, mama gal tik vidurinę tebaigusi, aukštų frazių nemoka, su vaiku bendrauja daug paprasčiau, nei Austėja. Bet vaikas pamaitintas, prižiūrėtas, žodžiu, tinkamas.

Baisu net pagalvoti, tačiau vis kyla mintis, kad gal etatiniai ne tik globėjai, bet ir skundikai? Jų darbas – stebėti nurodytas, “problemines” šeimas, tas minėtas, su patogiais tėvais ir vaikais. Ir užtenka kiek didesnio riktelėjimo ar užplojimo vaikui per užpakalį, kai skundikas apie tai iš karto skambina atitinkamu numeriu. Įbauginti tėvai atvykusiems “gelbėtojams” negali nieko padaryti, gal dar ir jaučia kaltę, kad užplojo per sėdimąją, o juk tai apibrėžiama, kaip smurtas prieš vaiką! Kiekvieną dieną per TV, radijų ir internetą jiems bruktos “tiesos’ apie tai, kad vaiko negalima net peštelti, padaro savo: tėvai pasiduota, savo romumu tikėdamiesi kuo greičiau atgauti savo mylimiausius žmogelius visame pasaulyje. Dauguma tokių tėvų net nežino, kad jie taip pat turi daug įvairių teisių, kad atvykėliai neturi teisės brautis į jų namus.

Komunistinių laikų plakatas, skatinantis skųsti. Naujiesiems komjaunuoliams ir komunistams tai labai priimtina.

Juk, pasikaretosiu, atisrenkami “patogūs” tėvai, kurie tikrai smarkiai nesiputos. Įvykis Kaune – apmaudi išimtis…

Ką daryti?

Po kiekvienu nors kiek apie smurtą pasakojančiu straipsniu galima rasti krūvas telefonų, kuriais, ištikus bėdai, o jei rimčiau, norint kažką apskųsti ir sugriauti šeimos gyvenimą, reiktų skambinti. Įvairios “teises” ginančios organizacijos, tarsi alkani vilkai laukia grobio. Telefono numeris – masalas. Paskambinai, pranešei apie tėtį, ranka brūkštelėjusį vaikui per užpakaliuką, ir tu pradedi maitinti ŽVĖRĮ, kuris maitinasi mūsų tautos skausmu – ardomomis šeimomis, prievarta išplėšiamais vaikais.

Nelieka nieko kito, kaip tik pradėti vienytis patiems tėvams ir šiam reikalui prijaučiantiems. Užregistruoti visiems tautiečiams lengvai įsimenamą trumpąjį numerį, kuriuo būtų galima pranešti apie medžioti vykstantį ŽVĖRĮ. Kiekvienas rajonas, kiekvienas miestas, rajonas turėtų steigti budinčius savanorių būrius, kurie, gavus pranešimą apie atiminėjamą vaiką, vyktų nurodytu adresu ir, bent filmuotų, fiksuotų viską, kas vyksta, sužinotų vykdytojų pavardes bei pareigas. O esant reikalui net galėtų pasipriešinti: jei nekovoti dėl vaikų, tai tada neverta kovoti dėl nieko. Dėl valstybės? Vaikai svarbiau už valstybę. Už visus suknistus seimūnus, visą valdininkų armiją, prezidentus ir premjerus.

Skelbti skundikų pavardes. Neliesti jų fiziškai, tiesiog visiems aplinkui paskelbti: štai šis žmogus pasielgė taip, kaip pokario metu elgėsi stukačiai, kurių dėka tūkstančiai lietuvių buvo išvežti į šaltas žemes.

Normalių žmonių akyse tautos “gelbėtojai nuo smurto” atrodo maždaug taip. Asociatyvi nuotrauka

Žvėris taip lengvai nepasiduos. Jo arterijomis teka milijonai eurų, jis stiprus, turi daug pasekėjų, kuriems irgi šis tas nubyra. Žvėris turi savo sukurtą ideologiją, jis gali nusisamdyti geriausius viešųjų ryšių specialistus, psichologus, profesionalius provokatorius. Jis neieško žodžio kišenėje, jis remiasi savo prastumtais įstatymais, policija, valdininkų armija.

Tačiau, ar viso to neturėjo komunistai? Turėjo, dar daugiu, nei galime įsivaizduoti. Tačiau, susivienijus Lietuvos žmonėms, liko bejėgiai. Mūsų laikais subrendę naujieji komjaunuoliai bei komunistai to nesupranta, vėl lipa ant to pačio grėblio.

Bijau, kad greitu laiku blogio užtvanka nebeišlaikys, tiesa prasiverš su tokia jėga, kad nuplaus visą brudą.

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Hits: 42

Posted in Be cenzūros and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.