Valgau tai, ko trokšta organizmas ir … kvailėju

Nuolat bado akis pasakojimai, kaip “pradėjau klausyti kūno ir supratau, kad valgyti reikia būtent tai, ko nori”.

Štai, žmogus pasakoja, kad beieškodamas “savo kelio”, pirmiausia tapo vegetaru, po to veganu, o dar vėliau žaliavalgiu, bet ne tuo tikruoju, kur valgoma ir žalia mėsa bei žuvis, bet kai maitinamasi tik neapdirbtu augalinės kilmės maistu.

Po to, vieną dieną, sušalęs netyčia gurkštelėjo šiltos arbatos, sukrimto “nesveiką” šokolado gabalėlį ir, sušilęs bei atsigavęs, suprato, kad didžioji gyvenimo tiesa yra ši: valgyk, ko organizmas trokšta! Ir dabar skelbia šią savo tiesą visam pasauliui.

Kas vyksta organizme badaujant ar besimaitinant silpnu veganišku maistu?

Nuo to pirmiausia nukenčia smegenys. Kad jos dirbtų normaliai, joms reikia tiesiog gigantiško energijos kiekio, aktyvumo būsenoje – net iki 25 procentų visos kūnui skiriamo energijos! Taip pat smegenys gali “sukvėpuot’ net 30 procentų viso įkvepiamo deguonies. O juk jos, pagal savo svorį, sudaro gal tik apie penkiasdešimtąją kūno dalį.

Reiktų suprasti, kad smegenys – niekada nesiilsintis ir nuolat “ant apsukų” dirbantis organas, šalia savęs negalintis kaupti didesnių maisto atsargų. Smegenų sukauptos atsarginės energijos užtenka tik 6 minutėms, toliau jos pradeda badauti ir kurti keisčiausius planus, kaip prasimaitinti.

Nekaloringą ir sunkiai įsisavinamą maistą vartojantis veganas pirmiausia maksimaliai sulėtina smegenų darbą: juk jam šio skurdaus maisto reikia ne tik makaulei, bet ir raumenims, visam kūnui, tad, visa medžiagų apykaita sulėtėja ir žmogus tarsi panyra į letargo miegą. Vaikščiojantis zombis: rankos, kojos veikia (nors ir lėtai), smegenys – nelabai.

Beje, tokia būsena itin sveikintina visų religijų ir sektų propaguotojų, nes tokioje būklėje žmogui labai nesudėtinga įteikti BET KOKIĄ nesąmonę. Tokia fiziologija. Juk išbadėjusio smegenys normaliai dirbti nebegali…

Tačiau mano aukščiau minėtas žmogus, kai sušalo, žengė pirmą kiek protingesnį žingsnį – sukirto gabalėlį šokolado. Ir kas atsitiko? Cukrus, esantis šokolade pirmiausia pamaitino smegenis, kurios iš to džiaugsmo, kad, va, pagaliau nors šiandien pabus sočios, iš karto išskyrė endorfiną, serotoniną ir valgantysis staiga papuolė vos ne į palaimos būsena, o smegenys, tos apgavikės, netgi pasufleravo atsakymą: “a girdi, va, ką tu turėtum valgyti! Matai, kaip faina, gera ir malonu. Ir šilta!”

Ir laimingas žmogelis, tikrai nebūdamas kvailas, smegenų pasufleruotas mintis perfrazavo kiek kitaip: žmogus turi valgyti tai, ko jis nori! O šiuo atveju jis norėjo šokolado, tad, teorija, kaip ir užbaigta…

Po to – didžiausias straipsnis apie “atradimą”, krūvos išmąstymų, vartymų ir prielaidų, žodžiu, visą pasaulį kankinanti problema išspręsta.

Žmogus nepagalvojo tik vieno dalyko: išbadėjusios smegenys visada, tikrai visada reikalaus tik pačio “greičiausio” maisto, o tai yra gliukozė, ar, paprasčiau – tiesiog cukrus. Klausyk smegenų, ir tu kiekvieną dieną galėsi valgyti vien saldumynus. Smegenims neįdomu, kaip cukrus paveiks likusį kūną, savimi jos rūpinasi pirmiausia.

Sakysit, kodėl mažai mąstantys primatai ar senovės žmonės tokiu būdu neprisikirsdavo saldžių produktų, o eidavo medžioti ar rinkti valgomų žolelių? Atsakymas paprastas: natūraliomis sąlygomis gamtoje cukrus yra gana deficitinis produktas, jo nėra daug. Žmogaus organizmas sintetinti gliukozę sugeba ir iš baltymo, tad, mūsų protėviai – medžiotojai, kirsdami mėsos gabalą, tuo pačiu energija aprūpindavo ir savo smegenis. Beje, dar nepamirškite tokio dalyko, kaip ketozė, kai smegenys pradeda “maitintis” ketonais, gaunamais iš riebalų. Bet tai – atskira tema.

Teiginys, kad žmogus turi valgyti viską, ko užsimano, labai apgaulingas. Jei jį taikyti laisvėje gyvenančiam liūtui, tada jokių problemų. Liūto patiekalai laksto aplinkui, kitų jis net nerastų. Primatas, gyvenantis medyje, taip pat “renkasi”, tačiau renkasi iš itin ribotos pasiūlos, nors ši jį pilnai tenkina.

O štai su šiuolaikiniu žmogumi viskas tiesiog priešingai. Valgomų dalykų pasiūla begalinė, o tikro maisto – ne marios.

Ką mes valgytume, jei galėtume rinktis be jokių apribojimų?

Vaikai, žinoma, nuolat krimstų saldainius, šokoladą ir traškučius. Girtuokliai pilnai pasitenkintų alkoholiu, kuris, tarp kitko, taip pat labai greitai pamaitina smegenis. Nutukėliai niekaip negalėtų sustoti, maitintųsi visų rūšių saldumynais, blynais, picomis ir tortais (storulių medžiagų apykaita sutrikusi, lengviausia įsisavinamas, kaip ir veganų atveju, cukrus). Nesant kontrolei, šimtai milijonų dabarties “civilizuotų” žmonių, vaikų ir suaugusių susirgtų pačiomis baisiausiomis ligomis ir gana greitai iškeliautų į geresnį pasaulį.

Bet kodėl mes neišmirėme, susilaukėm palikuonių ir priėjom iki dabartinės situacijos?

Jei nugrimzti į gilią gilią praeitį, 60 milijonų metų atgal, pirmieji žinduoliai, mūsų protėviai, visais būdais bandė išgyventi rydami bet ką, kas tik po ranka (nasrais) papuolė. Ir visus 60 milijonų metų mūsų protėvius, ilgainiui virtusius Homo sapiens, kankino maisto deficitas. Kaip suprantate, situacija buvo priešinga dabartinei: maisto nuolat trūko, pasirinkimas būdavo nedidelis, tad, žmonės kramtydavo viską, kas kramtoma ir virškinama. Ir vis tiek kęsdavo badą. Laukinio medaus šlakelis būdavo neįtikėtina laimė ir džiaugsmas, pirmiausia smegenims, o po to ir visam organizmui – meduje tiek daug energijos! Bet jie to medaus gal kartą ar porą kartų per metus paragaudavo, o toks minimalus kiekis pakenkti sveikatai niekaip negalėjo. Iš saldesnių dalykų dar būdavo uogos, laukiniai rūgštūs vaisiai, riešutai ir… ir daugiau nieko.

Suprantama, kad mūsų smegenys labiau pasitiki 60 milijonų metų patirtimi ir jų pagrindu susikurta elgsena, nei tik kelis dešimtmečius mus užplūdusia cukraus jūros teikiama patirtimi. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnelyje, smegenys nežino, kad mes turime tiek daug maisto. Milijonų metų patirtis sako, kad ryt maisto gali ir nebūti, tad, reikia kimšti, kiek gali, ir kuo saldžiau…

Tad, “klausantis” vien savo smegenų ir kyla tokios paikos mintys, kaip “valgyti reikia tai, ko nori”, nes nesirūpinantis savo mityba žmogus, įsiklausęs į save, dažniausiai norės kažko saldaus ir miltingo. Kaip žinome, nuolatinis padidintas tokių produktų vartojimas, nesant pakankamam fiziniam aktyvumui, sukelia diabeta, širdies – kraujagyslių ligas bei vėžinius susirgimus.

Raciono pasirinkimas, žinoma, yra individualus dalykas, tačiau reiktų nepamiršti esminių teisingos ir sveikatą tausojančios mitybos aksiomų:

valgyti reikia viską, tik, pagal proporcijas, krakmolingi bei saldūs produktai turėtų sudaryti mažiausią racionio dalį;

vaikai gali mėgautis kiek didesne saldaus (krakmolingo) maisto dalimi, nei suaugusieji, tačiau produktai turi būti natūralios kilmės, o tai yra vaisiai, daržovės, riešutai, kiek mažiau – javai. Rafinuotas cukrus bei jo prifarširuoti produktai nėra pageidaujami;

medų, kaip ir cukrų, reikia valgyti labai saikingai, medaus poveikis mažai kuo skiriasi nuo rafinuoto cukraus poveikio;

visi dirbtiniai saldikliai yra nuodas;

saikingai vartoti krakmolingas daržoves ir visus javus. Daugiau šių produktų vartoti gali sunkiai fiziškai dirbantys ir vaikai, o protinio darbo riteriai šių produktų turėtų vengti kiek tik įmanoma;

mityba turi būti sezoninė. Žiemą valgomas pomidoras sveikatos nepridės, priešingai, nei rauginti kopūstai;

žmogaus racione gana didelę dalį turi sudaryti fermentuoti maisto produktai. Tai – rūgusio pieno produktai, raugintos daržovės, vytinta mėsa, žuvis. Šie produktai yra geriausias žarnyno prebiotikas;

būtina vartoti baltymingus ir lengvai įsisavinamus produktus. Tai – mėsa, kiaušiniai ir žuvis. Augalinės kilmės baltymai įsisavinami ne taip efektyviai, o juose esančios amino rūgštys negali pilnai patenkinti organizmo poreikų. Yra išimčių, “pasitenkinti” galima ir augaliniais baltymais, tačiau tam jums reiktų palikti darbą, o visą laisvalaikį skirti pilnavertės mitybos organizavimui;

ir, vienas svarbiausių punktų: žmogus PRIVALO vartoti pakankamai riebalų. Be riebalo nesivystys nei vaiko smegenys, nei pats organizmas. Taip pat svarbu žinoti, kokie riebalai mūsų sveikatą veikia teigiamai, o kurie – nuodija. Apie tai kviečiu pasiskaityti štai čia

Ir pabaigai

Maisto gausa parduotuvių lentynose kokiu būdu nereiškia, kad mums nebegręsia maisto deficitas ir, kad galime ramiai, ilgai bei laimingai gyventi.

Geras maistas ir dabar surandamas gana sunkiai. Be to, jis gali būti gana brangus malonumas. Malonumas? Geriau sakyti – būtinybė.

Tad, jei norite maitintis taip, kaip liepia jūsų prigimtis, turite pasukti galvą, įkinkyti smegenis. Prisiryti brudo nesudėtinga, o štai gero maisto paieškoms mąstymo procesas tikrai gali padėti.

Mąstykim – juk mes žmonės, o ne gyvuliai, kurie ėda tai, ką jiems šeimininkas numeta.

Jūsų dėmesiui – “Gero maisto” žemėlapis.

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Posted in Skaitiniai and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.