Valentino dienos proga: anekdotas apie neblėstančią aistrą

Įsigijo žmogelis jauną gražų gaidį.

O tas   –  tarsi išprotėjęs, ant visų paukščių lipa!

Visas vištas išniurkė, pradėjo prie žąsų, prie ančių lįsti, niekaip nusiraminti negali: tiek meilės ištroškęs!

Vieną dieną užeina šeimininkas į vištidę, ogi žiūri  –  gaidys, visas liesas, nusilpęs, purve guli, vos vos juda, o aplink jį varnos sukinėjasi, laukia, mat, kada nustips.

 –  Ech, brolau,  –  liūdnai pratarė žmogelis,  –  ir reikėjo tau tiek daug mylėtis? Juk galėjai save patausoti, dar ilgai būtum gyvenęs…

Gaidys atmerkė akį ir pašnibždomis;

 –  Tylėk, kvaily! Jei varnas nubaidysi, tave patį patvarkysiu!

gaidys

 

Paruošė Saulius Veržikauskas 

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.