Juokinga patirtis TSRS laikais, nuo kurios būdavo mirštama

Tęsiu pažadą, duotą straipsnyje „Užrašas 7: užpakalio vingrybės LTSR“ ir pasakoju dar baisesnius ir neįtikimesnius dalykus, kurie dėjosi anksčiau, kol Lietuvėlė dar buvo po didžiojo brolio sparnu, o deficitas ir šimtametrinės eilės žmones lydėdavo kas dieną ir be pertraukos.
Šį straipsnį galima skaityti tik psichiškai sveikiems ir adekvačiai vertinantiems realybę. Jei jūs blogai miegate, jei jums asmeniškai aktuali rasinė ir religinė diskriminacija, jei jūs norite gelbėti Pasaulį ir jus jaudina šunelių bei katinėlių teisės, toliau geriau neskaitykite. Taip pat tolimesnis tekstas gyvybiškai pavojingas įvairiems tolerastams, įvairaus plauko žmogaus teisių gynėjams ir daugumai politikų. Beje, tuos, kuriuos nuolat puola rusai ar amerikonai, nuo skaitymo prašyčiau susilaikyti taip pat.

Toliau nebegąsdinsiu. Vis tik šioje svetainėje lankosi sveiko proto žmonės, todėl mano pasakojimų nepalaikys nei reklama, nei skatinimu elgtis pagal mano nurodytus receptus.
Pasakosiu apie neįtikėtinus alkoholio išgavimo būdus. Noriu prisipažinti, kad pats asmeniškai jų neišbandžiau (išskyrūs vieną), todėl tai nebus mano gyvenimo epizodai.

Taip pat galiu drąsiai teigti, kad mano aprašomi alkoholio išgavimo būdai tikrai nusinešė tūkstančius gyvybių, dar daugiau tūkstančių padarė neįgaliais ir sugriovė nesuskaičiuojamą kiekį likimų. Tad, jei tai, ką perskaitysite, norėsite išbandyti ant savęs, tai žinokite, kad esate absoliutus idiotas.


odekolon_13__19024Pirmas susitikimas su iki tol man nežinomomis technologijomis įvyko apie 1986 metus, toli toli Šiaurėje, kariuomenėje. Galiu pasakyti, kad visada atsiras tokų auksakalbių, kurie viską sudėlios jiems reikiama linkme. Tais metais, jei pamenate , įvyko Černobilio katastrofa. Nors buvome, kaip jau minėjau, toli Šiaurėje, čia atvykusi kažkokių tai klimato tyrinėtojų grupė konstatavo, kad, kaip nebūtų gaila, tačiau iš debesų krentančios smulkios snaigės – radioaktyvios. Kažkiek, be abejo, išsigandome. Vieni mūsų pasislėpė kazarmose, kiti nusprendė nueiti į pirtį.

Ir tik vienas gudrus ruselis, vardu Sergejus (mano jau minėtas auksakalbių), žinojo tai, kas šioje baisioje situacijoje galėjo išgelbėti žmogaus sveikatą, o tolimesnėje perspektyvoje – ir gyvybę. Jis papasakojo, kad radiaciją geriausiai neutralizuoja alkoholis, o mes, grupelė žioplių, išsižioję klausėmės ir rezgėme planus, kur to gėrio gauti. Kaip žinoma, tarybinėje kariuomenėje stipresnius gėrimus vartoti buvo griežtai draudžiama, o įsigyti būdavo dar sunkiau. Ypač tolimoje Šiaurėje.

Tačiau išradingas Sergejaus protas nesnaudė ir jis greitai išsiaiškino, kad aš turiu flakoną odekolono, kurį man dar vasarą atsiuntė tėvai – juo tryniausi uodų sukandžiotas vietas. Po to jį primiršau ir tik geradario Sergejaus dėka gavau šansą nuo radiacijos išgelbėti kelias gyvybes.

Kaip žinoma, odekoloną gerti be galo bjauru (tie, kas galėtų paneigti – tokių tekstų neskaito): aštrus kvapas, stiprus spiritas. Tačiau, anot Sergejaus, yra paprastas ir genialus būdas, ypač lengvai pritaikomas čia, Šiaurėje. Reikia paimti sušalusį laužtuvą (ko ko, o šalčio čia netrūko), vieną jo galą įstatyti į metalinį indą, o kitame gale, viršuje, reikia po truputį pilti odekoloną. Laužtuvu odekolonas teka žemyn, į tam paruoštą indą. Anot teorijos, didelis šaltis sukausto viską, kas ne alkoholis ir į lėkštę jau nuvarva tik grynas spiritas, kurį reiktų atsiskiesti vandeniu ir galima vartoti.

Taigi, perpylėm odekoloną, atskiedėm vandeniu, gurkštelėjom… Pamenu tik tiek, kad odekolonu ne tik kvepėjau, bet juo ir riaugėjau. 2 dienas. Buvo be galo šlykštu ir čia mano, didžiojo eksperimentatoriaus alkoholio tema, karjera baigėsi. Sergejus, paprasčiausia, buvo pasiųstas ten, kur nėra nei kelio, nei takelio, tačiau, kur siunčiami visi mums nemalonūs asmenys.

Po to sužinojau dar kelis neįtikėtinus būdus, kurių, be abejo, ant savęs netikrinau, tačiau jie žavėjo tuo, kad jiems atrasti reikėjo nemažų gabumų, o jais naudotis – nesuvokiamo idiotiškumo.

Ne visi, ko gero, žino tokį batų tepalą – gutaliną. Oficialiai jis susideda iš vaško, kanifolijos, terpentino ir dažų, o kai kurių gudručių manymu jame dar yra ir spirito. Taigi, gudručiai „atrado“ labai smagų dalyką – batų tepalą versti alkoholiniais buterbrodais. Būdavo imama balta duona, ant jos, tarsi sviestas, tik daug storiau, tepamas gutalinas. Buterbrodas buvo laikomas šiltai, kad, atseit, į jį susigertų spiritas. Po kiek laiko viršuje duonos likęs tepalas buvo nubraukiamas, o likusi dalis – suvalgoma. Sklido gandai, kad, norint nors kiek apsvaigti, reikėdavo suvalgyti 3 – 5 tokius sumuštinius. Kaip jau minėjau, šio patiekalo nebandžiau, tačiau esu įsitikinęs, kad nuo jo apsvaigti padeda tik didelis tikėjimas. Kažkada sužinojau, kad į vieną gutalino rūšį spiritas vis tik įėjo, tačiau šis tepalas buvo pardavinėjamas tūbelėse ir buvo brangesnis, nei gutalinas, kuris kariuomenei buvo tiekiamas kibirais. Taip pat galiu tik įsivaizduoti, kad pavalgius tokių buterbrodų savijauta nei kiek nesiskiria nuo savijautos, sukirtus porą aulinių batų, užsikandant guminiais puspadžiais.

Tiesa, kas liečia buterbrodus, kažkas panašaus buvo daroma ir su dantų pasta „Pomorin“. Deja, apie tai neturiu jokių žinių, bet manau, kad poveikis mažai skiriasi nuo poveikio, užvalgius batų tepalo.

Kitas būdas – realus, to meto TSRS smarkiai kultivuotas ir į kapus nuvaręs, sunku pervertinti, dešimtis tūkstančių pačio juodžiausio proletariato atstovų. Tai – klijai. Konkrečiai – klijai БФ: spirite, chloroforme ar acetone ištirpintos tam tikros dervos. Ypač „einami“ buvo klijai БФ 6. Matyt, juose tirpiklio rolę atliko būtent techninis spiritas, nes, kiek žinau, iš klijų išgautą acetoną ar chloroformą gerti būtų sudėtinga ir tai įvyktų tik vieną kartą.

Turimas klijų kiekis būdavo supilamas į atitinkamą talpą su vandeniu ir pagaliu maišomas tol, kol pagalys aplipdavo derva, primenančia standžią gumą, o spiritas pereidavo į vandenį. Taigi, tas vandenėlis ir būdavo lakamas. Šio nektaro mylėtojai labai dažnai apakdavo, jiems sustodavo širdys, apsinuodydavo visas organizmas, o ištvermingiausius, galų gale, nugalėdavo ūmi kepenų cirozė. Bet žmonės – padarai užsispyrę ir kantrūs, be to „protingi“, todėl šie klijai buvo vartojami gigantiškais mastais. Deja, vartojusių šį birzgalą, tarp mūsų jau nėra, todėl šis receptas remiasi NEGYVŲ liūdininkų anksteniąja patirtimi ir tokių, kaip aš, atmintimi…
Tai tiek ir pasakojimo. Kai kuriais dalykais patikėti gal ir sunkoka, bet visa tai buvo. Tačiau svarbiausia – kad nepasikartotų.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.