Užpakalio higienos, gumos kramtymo ir rūkymo vingrybės LTSR bei TSRS

Ir kaip gi viskas įvyko?

Ogi, smagiai galvą trinktelėjau. Į gegnę. Šviežią, dar sakuotą, bet, po velnių, kietą… Šiaip, sakyčiau, kaip ir nelaimė, kaip ir guostis turėčiau, bėgti ledo ieškoti į šaldytuvą, bet… Viduj tarsi kas trakštelėjo: garsas ir jausmas priminė seno mechaninio laikrodžio dantračių darbą, kai laikrodis prisukamas ar, kai „užtraukiami“ tą mechanizmą varantys svarmenys. Sujudėjo kažkas, užsivedė ir pasileido mintys mintelės… Net apie gyvenimo prasmę susimąsčiau, artimuosius, gyvus ir mirusius prisiminiau, ašarą aky sukaupiau, bet, pripažinsiu, nepaleidau. Taigi, įaudrinta širdimi, bet sausomis akimis pasinėriau į savo praeitį, išgyvenimus, prisiminimus…

Pamaniau: ir kiek gi visko išmokau, kiek patyriau, nors kai kurios patirtys lai patirtimis ir telieka. Žodžiu, kol tino galva ir kol buvau tokioje pusiau svajingoje būsenoje, nutariau užrašyti kelis gyvenime patirtus dalykus, tačiau tokius, kurių nelinkėčiau niekam, o ypač savo vaikams.

Gal kam mano pastebėti dalykai atrodys paiki, bet jie buvo, egzistavo. Be to, šiais laikais mūsų tikri ir fundamentalūs dalykai nebejaudina (apie tai informacijos pilna visame internete, TV ir spaudoje), todėl bus galima nors šyptelti, ar net iš visos širdies nusijuokti.

Taigi, pirmas dalykas, kuris mane lydėjo ilgus ir gūdžius vaikystės, bei dalies jaunystės, metus – tai, atsiprašant, užpakalio valymas ne tualetiniu popieriumi. Taip, taip, tai buvo mano ir milijonų to laikmečio žmonių kasdienybė. Vakaruose, ko gero, žmonės jau tada savo baltus užpakalius lepino ir glostė švelniais lignino lapeliais, o mes, niūri ir tvirta tarybinės liaudies dirbančiųjų armija, nepalūždami, užpakalius besivalydami laikraščiais bei ideologinių knygelių puslapiais, tvirtai žengėme brandaus socializmo link.

kom tiesa

Pats popieriaus paruošimas akcijai, tai yra, susitikimui su antrąja pagal svarbumą kūno dalimi (pirmoji, gal vis dėlto galva?) vykdavo labai paprastai. Pakankamo dydžio popieriaus skiautę reikdavo smarkiai suglamžyti, patrinti ir gaudavosi gana švelni bei „imli“ higienos priemonė. „Imli“ – tai reiškia, kad prie nelygaus ir absorbuojančio paviršiaus prilips tai, ką prilipinti ir norime. Mat, nepatyrę ar jauni, pradedantys užpakalių valytojai dažnai susidurdavo su tam tikra atrakcija. Nesugniuždytas popierius, o ypač, jei jis būdavo išplėštas iš dar spaustuve kvepiančios knygelės apie XX Komunistų partijos suvažiavimą, turėjo savybę slysti, tuo neatlikdamas savo pagrindinės funkcijos: rūra (atsibodo kartoti „užpakalis“) likdavo nenuvalyta, o popierius jau sugadintas. Pasirodo, gera spaudinio popieriaus kokybė – tai ne argumentas. Daug svarbiau patirtis ir technikos išmanymas.

Taigi, valytis rūrą reikėjo mokėti ir stengtis. Taip pat tai – priežastis kuo daugiau perskaityti. Juk neskaityto dalyko tokiems reikalams nenaudosi? Aišku, tai neliesdavo jau mano minėtų ideologinių knygų – knygiūkščių. Šitų, ko gero, neskaitė niekas. Na, nebent aš tai tokių nepažinojau. Bet laikraštį, prieš panaudojant pagal jo tikrąją paskirtį, perskaityti reikėdavo. Gal todėl to meto tarybinė liaudis laikyta labiausiai apsiskaičiusia visame pasaulyje?

Žinoma, tam, kad taptum inteligentu, vien tualetinio skaitymo nepakakdavo, tačiau šis skaitymo būdas – be galo didelis indėlis į visuomenės kultūrą bei švietimą. Gal būt šį reiškinį būtų galima pavadinti tikru, natūraliu liaudies universitetu, o tualeto kabiną – tautos biblioteka. Bet kokiu atveju, pervertinti tokį švietimo būdą būtų sunkoka.

Kitas įdomus ir šiais laikais neįprastas reiškinys buvo iššauktas noro būti moderniu. Vienas to meto laisvės iš Vakarų žybsnelis buvo kramtomoji guma. Juokinga, tiesa? Dabar taip, o tuo metu taip nemanė niekas. Mūsų, dar vaikų, tarpe, užsieniuose pabuvojusiųjų buvo maža, visai nežymi procento dalis. Tačiau kažkas į užsienius važiuodavo ir, kaip žinome dabar, dažniausiai tai buvo įvairūs partiniai veikėjai ar jų užverbuoti skundikai. Tačiau tada tokios dilemos nekankindavo. Svarbiausia, kad tie keliautojai kažkokiais tai būdais atgabendavo taip trokštamo produkto – kramtomosios gumos!

guma

Guma būdavo pardavinėjama tiesiog mokyklos koridoriuose. Ne, tikrai nepamenu, kad mokytojai tokius pardavėjus gaudytų, kad kviestų jų tėvus, tačiau tais laikais bet kokia prekyba buvo vertinama vienareikšmiškai – labai ir labai neigiamai. Taigi, prekyba visgi vykdavo pakampėse ar toliau nuo mokyklos pastato. Plokštelė kokios nors „Wrigley Spearmint“, kurią mūsų, vaikų liaudis, praminė „ryklio sperma“, galėdavo kainuoti net 1 rublį! Noriu priminti, kad tais laikais už šį pinigą galėjai visą dieną sočiai valgyti, o liesesniems mokiniams šios sumos užtekdavo ir dvejoms dienoms. Reiškia, produktas buvo ne iš pigiųjų. Štai čia ir priartėju prie keisto ir šiuolaikiniam jaunimui neįprasto reiškinio – neįtikėtino kramtoškės taupymo ir puoselėjimo. Visą dieną kramtyta plokštelė, vakare būdavo padedama į stalčių, kad kitą dieną procesas būtų tęsiamas toliau. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet manau, kad būtent „ryklio sperma“, po trijų – keturių tokios nepertraukiamos eksluatacijos parų, pavirsdavo miltais ir, paprasčiausia, su giliu liūdesiu, būdavo išspjaunama.

Dar vienas įdomus kramtomąją gumą liečiantis reiškinys – gumos „skolinimas“ ar jau panaudoto produkto pardavimas pagal jo einamąją vertę. Žodžiu, jei tuo metu turėjai gerų draugų, turėjai šansą guma džiaugtis ir nemokamai. Paprašydavai, kai kurie draugai ir duodavo. Paprasčiausia, ištraukdavo iš burnos ir padovanodavo.
Taip pat pamenu ne vieną atvejį, kai trumpai (gal tik kokį pusdienį) kramtyta guma būdavo parduodama už trečdalį naujosios kainos… Neįtikėtina? Taip. Tačiau tai buvo.

Dabar papasakosiu dar porą neįtikėtinų dalykų, tik norėčiau, kad šį tekstą skaitytų pilnamečiai ir sveikos psichikos žmonės. Kaip sakoma, S18.

To, ko gero, galima išmokti tik atliekant tarnybą atsilikusioje bei alkanoje kariuomenėje, kurioje visada visko trūko. Negaliu sakyti, kad tais laikais tarybinė armija neturėjo ginklų. Technikos. Karių. To gero buvo pakankamai. Bet tik to. O bjauriausia, kad tada protą knisdavo, taip vadinama „diedovščina“ (senių dominavimas) su iš to išplaukiančiais reiškiniais. Dalykas tame, kad, pavyzdžiui, aš, tarnavau toli toli Šiaurėje, tundroje ir čia būdavo labai prastas aprūpinimas. Maisto turėjom, bet jaunas vien maistu gi negyvena!

памир

Teko rūkyti ir šį brudą – 10 kapeikų kainuojančias cigaretes. Bet, jei esi užkietėjęs rūkorius, nugrūstas toli į šiaurinius miškus ir parduotuvė į dalinį atvyksta tik porą kartų per mėnesį, rūkai tai, ką pasiseka nusipirkti

Taip, tada rūkiau ir tai būdavo viena didžiausių problemų. Lauko parduotuvė mūsų dalinį aplankydavo gal kartą per dvi savaites, o žiemą – dar rečiau. Jei esi netoliaregiškas ir neprisipirkai cigarečių, po kiek laiko teks kęsti taip vadinamą „cigarečių badą“. Va čia, „seniai“, ir užknisdavo! „Senio“ noras – įstatymas. Jei jo neįvykdysi, būsi primuštas ir ne vieną kartą. Paskųsi – pats niekada netapsi „seniu“, žodžiu, visą tarnybos laiką „skraidysi“ ir nebus tau nei poilsio, nei supratimo jokio…

Na, čia tolia įžanga, kad suprastumėte, kad cigaretės dažniausia baigdavosi ne mūsų pačių noru. Taigi, seniokai likusius rūkalus susirinkdavo ir stoiškai laukdavo sekančio lauko parduotuvės apsilankymo. O ką daryti jaunam, rūkyti ištroškusiam kareivėliui?

Tai va, čia aprašysiu dar kelias įdomybes, apie kurias jaunimas, ko gero, nežino taip pat.
Kas vyksta, kai rūkalų atsargos pradeda nenumaldomai tirpti?

Pirmiausia, įsijungia tam tikras taupymo režimas. Rūkyti visą cigaretę vienam – neleidžiama prabanga. Kieno nors iš kišenės ištrauta cigaretė „užmušama“, tai yra, tu paprašai ir iš karto gauni sutikimą antrąjai cigaretės pusei. Jei aš „užmušų“ cigaretę, draugas, surūkęs jos pusę, perduoda man.

Sekantis etapas, kai sykį „užmušta“ cigaretė „užmušama“ dar kartą: tada ją rūko jau tryse.

Dar vienas būdas: dalyjimasis dūmu. Viena cigaretė jau rūkoma didesniame rate, įtraukiant po du dūmus.

Toliau: cigarečių nebėra, pradedamos rinkti nuorūkos. Iš nuorūkų tabako susukama normalaus ilgio cigaretė ir rūkoma iki tol, kol pirštais laikyti nebegali (čia kalbu apie befiltres cigaretes). Tada dviejų degtukų pagalba suspaudi nuorūką, padarytą iš nuorūkų ir įtrauki dar kelis dūmus. Lieka 5 mm ilgio nesurūkytas galiukas…
Bet ir tai ne viskas! Na, pagalvokite, ką galima veikti su kelių mm ilgio nuorūka? Aha, nežinote! O, pasirodo, galima: likutį dedi ant delno, kitu delnu uždengi. Kad nedegintų odos, nuorūką purtai, o per nykščių sujungimą burna trauki paskutinius dūmelius. Papurtai – patrauki, papurtai – patrauki. Nelieka nieko, nes pelenus sutrauki taip pat :). Va, tai galima pavadinti iki galo surūkyta cigarete!

Deja, ateina laikas, kai baigiasi ir nuorūkos ir paskutiniai dūmeliai. O rūkyti norisi… tada prasideda saviapgaulė. Imi paprastą juodąją arbatą, suki suktinę. Pridegta arbatinė suktinė rūksta tarsi garvežys, o skonio – jokio… Žiūri į dūmus, įsivaizduoji, kad rūkai laaabai ilgą nuorūką ir svajoji apie atvykstančią lauko parduotuvę, ar kvailą karininką, pusę cigaretės numetantį…

Tai va – tokia neįdomi patirtis su rūkymu. To nelinkėčiau partirti niekam, o ir pats jau daug metų nesivendzinu.

Na, jei jau kalba apie svaigalus, tai riektų pakalbėti ir apie alkoholį. Apie įvairius jo išgavimo būdus, neįtikėtinus produktus, kur jis randamas. Bet apie tai – sekančiame pasakojime.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.