Skrandį ir dūšią kaitinanti sriuba

– Noriu kažko šilto, tiršto ir skanaus, – mano brangioji, kaip visada, savo pasirinkime buvo ypač konkreti .

– Bus! – atsakiau net nedvejodamas. Ir pasinėriau į ilgai trunkančius apmąstymus ir įvairių maisto gaminimo variantų analizes.

Maisto gaminimas – mano mėgstamas užsiėmimas, kurio metu leidžiu pasireikšti nevaržomai fantazija, kuri, savo ruožtu, kaip ir kiekvienas meno kūrinys, įvertinama dėkingų parodos lankytojų (jei tai paveikslas ar skulptūros) arba, mano atveju, išalkusios moters komentarais. Beje, išalkusi moteris (moterys) nepalyginamai tiksliau mato ir gana taikliai apibūdina realybę, lyginant su tūkstančiais viso pasaulio meno kritikų. Alkis nemeluoja, alkis atveria akis ir parodo visus trūkumus. Kaip ir privalumus.

Todėl nusprendžiau, kad patiekalas turi būti skanus.

Kas šaltą žiemą šildo?

Mėsa, riebalai, aštrūs bei įvairūs prieskoniai ir tai, kas gaminimo metu randama šaldytuve. Kaip sakoma, aukščiau bambos neiššoksi: gaminsi tik iš to, ką turi.

Pasakymą „šilta, tiršta ir skanu“ mano makaulė suvokė, kaip sriubą. Ją ir pasirinkau. Nors jos ruošimui žadėjau naudoti gana daug šaldytuve atrastų produktų, tačiau, kaip ir kiekvienas patiekalas, mano sriuba turi turėti kažkokį tai akcentą, pagrindę ašį. Nusprendžiau, kad ji vadinsis „salierų – lęšių“ sriuba. Nors jai sutirštinti ir paskaninti, be mano paminėtų produktų, dar naudosiu (4 normalioms porcijoms):

kiaulės taukus – 3 valgomieji šaukštai,

1 didelį svogūną,

2 morkas,

jautienos gabaliuką (kuo didesnis, tuo skanesnė sriuba),

saują perlinių kruopų,

indelį konservuotų pomidorų (plaukiojančių savo sultyse),

šlakelį balto vyno,

2 valgomuosius šaukštus indiško kario,

1 valgomą šaukštą maltų aštrių raudonųjų paprikų,

kelis lauro lapelius,

kelis kvepiančiuosius pipirus,

kokius 200 gramų šviežių šampinjonų,

džiovintus petražolių lapus,

druskos (pagal skonį).

 

Mielus skaitytojus prašau neišsigąsti: kiekvienas patiekalas yra jūsų fantazijos ir galimybių darinys, todėl, jei ko ir neturite – ne bėda. Morkas galima keisti moliūgu, lęšius – žirniais (tik keisis virimo laikas). Mėsa – ne būtinai jautiena, tinka ir kiauliena ir paukštiena… Na, o kas gi atsitks, jei neturėsite aštrių paprikėlių? Nagi nieko. O grybų? Irgi nieko baisaus. Neturite kiaulės taukų? Yra gi aliejus. Drąsiai improvizuokite ir viskas gausis!

Taigi, o aš gaminu būtent savo sriubą. Pirmiausia užkaičiu vandenį, įmetu mėsą. Užvirus, nugraibau putas ir įberiu gerą saują perlinių kruopų. Palieku puodą virti ant silpnos ugnies (mėsa su kruopomis turės virti apie valandą), keliauju prie kitų darbų.

Keptuvėje įkaitinu taukus ir pradedu kepinti supjaustytus svogūnus, morką ir grybukus. Kai viskas gerai apkepa, suberiu aštriąsias paprikas ir indišką karį, kepinu. Pasklidus maloniam ir kiek dusinančiam kvapui, viską „gesinu“ šlakeliu balto vyno. Beje, maisto gaminime drąsiai naudokite bet kokį alkoholį: pakaitintas jis netenka savo baisiųjų laipsnių, telieka tik neįtikėtinai malonus aromatų mišinys, kiekvienam patiekalui suteikiantis ypatingą aurą.

„Užgesintą“ keptuvę nuimu nuo ugnies. Reikia sulaukti, kol praeis valanda, nuo mėsos su kruopomis užvirimo. Atėjus laikui, visą keptuvės turinį suberiu į puodą. Taip pat sumetu pjaustytą saliero šaknį (kiekis nesvarbu, nes, kuo daugiau, tuo skaniau) ir suberiu stiklinę žaliųjų lęšių. Sukratau taip meilai savo sultyse brendusius pomidorus. Aišku, prieš tai juos susmulkinu, o sultys taip pat keliauja į puodą.

Verdame dar gerą pusvalandį. Tada sumetu visus likusius prieskonius: lauro lapus, pipirus, petražolių lapus. Pasūdau. Dar 10 minučių – ir sriuba gatava.

Šilta, tiršta ir laaabai skani!

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Skanaus!

Saulius Veržikauskas

Posted in Keto patiekalai, Patiekalai and tagged , , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.