Apie skrandžiuose pūvančią mėsą

Šio straipsnio pavadinimas – vienas „stipriausių“argumentų, kuriais žoliamėgiai, netekę kantrybės ir žinių, apipila savo oponentus. Taigi, viskas nuo pradžių. Kas gi yra lavonas?

„Lavonas – negyvas gyvūno, įskaitant ir žmogų, kūnas. Lavonais paprastai nevadinami gyvūnų, kurie paskersti maistui, kūnai.” – teigia mūsų taip pamėgta vikipedija. Be abejo, vikipedija nėra enciklopedija, todėl gerbiamiems augalinio maisto gerbėjams tai nieko nereiškia. Ant stalo lavonai ir basta!

Sunku ir ginčytis. Taip, valgant mėsos patiekalus, valgomos NEGYVOS gyvūnų dalys. Lai nesupyksta gerbiami žoliafanai, tačiau visavalgiai GYVŲ padarų valgyti dar neišmoko. Išskyrūs išimtinius atvejus, kai tam tikrose Azijos šalyse kemšami gyvi kalmarai ar šaukštu kabinamos beždžionės smegenys. Tačiau tokius „pasiekimus“ didžioji visavalgių armija stebi su gyliu pasišlykštėjimu ir mielai ištaškytų beždžiones kankinančiųjų smegenis.carrion

Na, šiuo atveju žolės sekėjams prieštarauti tikrai sunku: vis dėlto ant mėsėdžių stalo mėsa yra negyva. Žinoma, mes, visavalgiai taip pat turime išvystytą fantaziją ir savo galvose bandome susidaryti vaizdelį, kaip augalų gerbėjai valgo medyje augantį obuolį (kad būtų gyvas, nenuskintas, tai yra – nenužudytas), kaip javų lauke, užsimanęs ruginės duonutės, jis tiesiai nuo varpų, lūpomis gliaudo grūdus, mala savo stipriais dantimis ir ryja aukščiausios rūšies GYVUS miltus…

Tačiau čia aš vėl žiauriai klystu, nes yra žinoma, kad žoliukai turi teisę skinti, pjauti, rauti, arba, paprasčiau – žudyti, augalus, o štai visavalgiai – ne. Gerai. Lai taip ir lieka. Mat augalai nėra gyvi padarai, jie neauga, nesivysto, nesusilaukia palikuonių, jiems neskauda, jie nieko nesuvokia ir, išvis, jų paskirtis – savimi maitinti milijardines žolėdžių ordas. Dar pradinėse klasėse skaičiau, kad augalai yra viena gausiausių gyvybės apraiškų mūsų planetoje, tačiau tai buvo „sovietiniai“ laikai, todėl mokslas buvo neteisingas, politizuotas ir nukreiptas prieš tikrąjį tiesos pažinimą. Ne, augalai negyvi, tarsi pilki ir šalti akmenys.

O dabar apie mūsų skrandžiuose pūvančią ir mus po truputį nuodijančią mėsą, kuri, palaipsniui mus paverčia piktais ir ligotais gyvuliais. Aš, žinoma, vėl nuoširdžiai atsiprašysiu gerbiamų žoliukų, nes didžioji mano žinių dalis tikrai atsinešta iš to kraupaus „sovietinio“ laikmečio, kuriame, kaip jau minėjau, dominavo melas, politika ir iškreiptas požiūris į tiesą. Taigi, gal mano žinios bus labai neteisingos, tačiau tada rašė (nors lygiai taip pat rašoma ir dabar, bet gal tai kokia klaida), kad į žmogaus organizmą patekęs bet koks maistas, pūti negali. Tai yra, mūsų organizmuose pūvimą „organizuojančios“ bakterijos nesivysto. Nes, jei pradėtų vystytis ir užsiimtų savo tiesioginiu darbu, žmogus sugebėtų išgyventi, na, maksimum 2 valandas. Mūsų organizmuose nėra jokių kertelių ar užkampių, kur „kauptųsi“ kažkokios tai mėsos atliekos, po truputį pūtų ir palaipsniui nuodytų organizmą. Pūvimo bakterijos savo darbą pradeda tik mirusiame organizme. Dėl tokio bakterijų elgesio aš vėl atsiprašau gerbiamų žoliagerbių ir sutinku visus mėsavalgius pavadinti zombiais – nei gyvais, nei mirusiais padarais.

Dar noriu pridurti, kad per ilgą evoliucijos laikotarpį, žmogus išvystė tokią smulkmeną, kaip uoslė, kuri padeda atskirti valgomą maisto produktą, nuo sugedusio. Yrantis maitos kūnas nedvokia maitvanagiams, hienoms ir kitiems maita mintantiems padarams, tačiau yra nepakeliamas mūsų, žmonių, uoslei, kuri su šimtaprocentiniu tikslumu pasako, kad, valgydami tokią mėsą, mes smarkiai apsinuodysime ir, ko gero, iškeliausime anapilin. Todėl aš vėl atsiprašysiu savo oponentų už tai, kad prieš pirkdami ar gamindami mėsos patiekalą, mes juos ne tik nužvelgiame, bet ir pauostome ir, patikėkite, jei jis dvokia – nevalgome. Tikiu, kad žalieji žmonės taip pat nevalgo pūvančių obuolių, bulvių, bananų ir bent tuo mes esame panašūs.

Taip pat noriu atsiprašyti už tai, kad pasaulyje egzistuoja katės, šunys, tigrai, rykliai, meškos, lapės, vilkai, ereliai, šarkos, šamai, lydekos, vorai, uodai, milijardai bakterijų ir dar dar tūkstančių tūkstančiai kitų padarų kūnus vartojančių būtybių. Atsiprašau už juos visus, milijonus metų taip šlykščiai ir amoraliai besielgiančius.
Oi, dar būčiau pamiršęs vieną dalyką: kanibalizmą. Net nežinau, kaip žoliavalgiams mandagiau ir pasakyti, bet apie kitų žmonių galabyjimą ir valgymą mes, atleiskit, taip pat negalvojame. Jei tiksliau – tokie dalykai net į galvas nešauna. Ir apie tai mums primena tik koks nors įsiaudrinęs augalų mylėtojas, nebeturintis jokių argumentų ir leidžiantis sau įžeidinėti kitos tikybos (valgymo ) žmones. Taigi, tada mums kanibalizmas ir primenamas, gerai, kad ne primetamas :)

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.