Pošventinė poezija ir trumpa jos apžvalga

Po tiek daug laisvų dienų ir įtempto šventimo, norisi kažko tai lengvo, gaivaus, dvasingo. Norisi kalbėti apie nežemiškus dalykus, skaityti ir net rašyti eiles. Pakylėjimas atsirado kažkoks tai nekasdienis.

O juk eiles rašau jau seniai! Pirmasis įkvėpimas aplankė dar vaikystėje, kai išgirdau ir į atmintį, tarsi kaltu į akmenį, įrėžiau vyresnės sesers išraiškingai perskaitytas eiles. Eiles apie rudenį, niūrų orą, kapines ir pilnas siaubo akimirkas…

Beje, štai ir pats originalas:

 

Švilpia vėjas kapinyne,
Ir tamsi naktis rudens.
Ubags kelnes nusimovęs,
Šika tiesiai ant akmens.

Štai atsikelia lavonas
Visas baltam apdare:
– Apšikai mane, šėtone!
– Tiesiog aptriedei mane!

Ubags baisiai išsigandęs,
Kiša piršta sau ruron.
O lavonas nusiperdęs
Nugarmėjo gilumon…man-over-eat-400x400

Va, tokias štai eiles atsinešiau iš vaikystės, Kaip nebūtų keista, nors mokykloje mokiausi begales lietuvių ir kitų draugiškų tautų poetų eilėraščius, atminty išliko būtent šis – ko gero, lietuvių liaudies kūrinėlis. Beje, kūrinio vertė ir suvokimas priklauso nuo skaitymo išraiškos, įdėtų jausmų ir pergyvenimų, netgi balso intonacijos. O šis kūrinėlis ne iš lengvųjų: pačioje pradžioje atitinkama balso intonacija reikia apsakyti esamas oro sąlygas ir konkrečią situaciją, vykstančią kapuose, šaltu ir, ko gero, darganotu oru. Po to – kasdienybė. Ubagas, paprasčiausiai, šika ir viskas. Ir net nenutuokia, kas jo laukia . Po to balso intonacija turėtų kilti, įtampa didėti ir finale, kai lavonas prabyla, kūrinio klausytoją turėtų apimti sunkiai valdomas jausmas ir tuoj pats įvyksiančio finalo nerimastingas laukimas. Pabaiga, kaip matote, pakankamai raminanti, tad atitinkama turėtų būti ir balso intonacija. Vienu žodžiu, šiame trumpame kūrinėlyje galima išgirsti visas jausmų natas – nuo „do“ iki „si“.

Įkvėptas šio neįtikėtino kūrybos perlo, jau po kelių metų pirmąsias eiles parašiau ir aš. Mane visada jaudino dviprasmės situacijos ir saldus nežinomybės jausmas.

Visada norėjau išsireikšti taip, kad būtų kiek ir baisu ir darbo gautų smegenys – visko pasakyti nesinori, lai lieka šiokia tokia paslaptis.

Štai vienas ankstyvųjų mano kūrinių:

Marytė į sklepą pažaisti nuėjo
O dujų balionas atstojo jai lėlę
Nedidelis laužas sušildė lėlytę
Sklepo neliko – tik dalelė Marytės…

Dalelė Marytės… Ar čia kalbama apie dvasią, ar apie fizinį kūną? Nežinia… Lai paslaptis mus nuolat degina ir verčia mąstyti, nenurimti.

Beje, kartais mane įkvėpdavo ir gana kasdienės, eiliniam žmogui nei kiek neįdomios, situacijos. Taip pat kartais mano draugu būdavo griežtas lakoniškumas:

Mergaitė Marytė atvyko prie Nilo
Grakščiai panėrė – po savaitės iškilo.

Rodos, tik dvi eilutės, o tiek pasakyta… Ne, tam tikrai reikalingas talentas. Vienareikšmiškai.

Visada žavėjausi mūsų mažųjų būtybių – vaikų, žingeidumu, smalsumu. Mes, suaugusieji, į viską žvelgiame jau pavargusiu žvilgsniu, kasdienybė mus gali tik varginti, geriausi atveju – migdyti, o štai vaikams aplinkinis pasaulis – neišsemiamas būsimų nuotykių ir įdomybių šaltinis. Šia tema taip pat parašiau posmelį:

Mergaitė granatą rado laukuos
„Kas čia per žaislas?“ – paklausė mamos.
„Trauk šį žiedelį“ – parodė mamytė.
Oi, skraidė aplinkui bateliai, lėlytėsǃ

Šiose eilėse, kaip ir visoje mano kūryboje, išlieka šlakelis paslapties, nežinomybės, mūsų smegenys turi sukurti mums aiškų ir priimtiną situacijos išrišimą, pabaigą. Mūsų galvose sukurti vaizdiniai – tai mūsų pačių vidinio pasaulio atspindys. Tad, jei jūsų mintyse iškyla kažkas tai kraupaus, tai aiškiai rodo, kad jūs neturite ramybės, kad jūsų viduje ne viskas jau ir tvarkoje… Mane, pavyzdžiui, šis posmelis ramina ir nuteikia pozityviai.

Kad supažindinčiau su visa savo kūryba, nepakaktų nei dienos, nei savaitės. Dažnai užliejantis įkvėpimas materializuojasi nuostabiomis eilėmis ir, tikiu, kas po savo mirties būsiu oficialiai perkeltas į tautos klasikų būrį…

Ir pabaigai – jau kiek ramesnis, susimąstymui nuteikiantis kūrinėlis, kurį parašiau įkvėptas savo asmeninės karčios patirties:

Liūdnas kelias

Ėjau įsmeigęs skaudų žvilgsnį
Į kelią, judantį lėtai
Ir kojos kreivos žirgaliojo
Aplinkui juokėsi vaikai

Aš šimtą kartų sau prisiekiau
Taip nesielgti niekada
Gi nereikėjo man taip persti
Kad rūra būtų net drėgna…

Tai tiek šį kartą apie poeziją. Ilgas šventimas, kaip matosi, prie gero nepriveda :)

Nuotrauka  Istockphoto
Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.