Diena, kai visko prireikia

Šiandien visiems visko pritrūko. Pastebėjau tai tik išsukęs iš kiemo: pro mane, tarsi, atsiprašant, išdulkintas pralėkė senas pasatas, vos spėjau spustelt ant stabdžių. Nervintis nebuvo kada, iš užpakalio jau spaudė kiti automobiliai, o ir pats skubėjau.

Važiavome į prekybos centrą: tuoj Kalėdos, tad reiks ėsti ir lakti, o namuose ėdalas ėjo jau į pabaigą, 5 buteliai stiprių gėrimų nesiskaitė.

Pakely užsiroviau ant lėtai skubančių, tik du kartus per metus į gatves išvažiuojančių senų automobilių su senais seniais už vairo. Tokie seniai, iš esmės, visi labai panašūs: su kepurėmis, raginiais akiniais, tvirtai įsikibę į vairus ir žiūrintys tik į priekį. Šiandien jų lemtingoji diena – kelionės į miestą diena, tam jie ruošėsi kelias savaites ir juos iš vėžių išmušti praktiškai neįmanoma. Vieni seniai absoliučiai nerodė posūkių, o kiti atvirkščiai – įsijungdavo juos jau miesto pradžioje ir taip, blyksėdami, važiuodavo ten, kur jiems reikia, o į besipiktinančius kitus eismo dalyvius nekreipė jokio dėmesio.

Seniai vairavo išimtinai vokiškus automobilius ir tai dažniausiai būdavo seni pasatai (golfai jiems jau per menki ir skirti tik pacanams pasidraskyti), audi A4 ar net audi 80 arba… ne, kitokių markių seniai nevairavo.

Šiandien visiems visko reikia… Asociatyvi nuotrauka, asmenininis albumas

Kelyje maišėsi ir jaunuoliai: pastebėjau, kad kai kurie jų taip pat su kepuraitėmis (logika sako, kad automobilyje neveikia šildymas, bet gal klystu) ir tuo priminė kepurėtus senius. Tik tie važinėja jau daug greičiau, posūkius rodo gana dažnai, reakcija nesiskundžia, tik, pastebėjau, kiek neskiria spalvų: mėgsta pralėkti per raudoną ar, nepastebėję baltos juostos, kairėn suka iš pirmos ar dešinėn iš antros juostų. Bet ne visi.

Matėsi ir daug vairuojančių moterų, tačiau jomis skųstis neišėjo: lėtai judančiose kolonose jos (moterys) atrodė labai organiškai, staigiai nestabdė, rodė posūkius, pajudėdavo ir važiuodavo labai atsargiai. Na, tai moterys, jos jau tokios ir tokiomis eismo sąlygomis ir už senius ir už jaunuolius buvo 10 kartų geresnės.

Po to dar matėsi grupė tokių, kaip aš, normalių vairuotojų. Be abejo, aš buvau pats kiečiausias, todėl drąsiai vertinau kitus eismo dalyvius, svaidžiausi keiksmažodžiais bei prakeiksmais, momentaliai įvertindavau man nepatikusio vairuotojo intelektą, žaibiškai nustatinėjau diagnozes ir aiškiai nurodydavau, kur geriau jiems važiuoti ar net eiti pėsčiomis.

Žodžiu, visu tokiu dideliu būriu visi važiavome į PREKYBOS CENTRĄ. Ir nesvarbu, ar tai babilonas, ar akropolis, ar kitoks egzotinis tvarinys, tačiau tą dieną VISI bet kurį prekybcentrį aplankyti privalėjo.

Kelios dienos išeiginių, tuo labiau švenčių ir, kaip jau minėjau, teks ir daugiau ėsti, dar daugiau lakti. Pritrūkti negali. Tai yra, tai būtų neatleistina klaida. Be to, būtina pirkti dovanas, o jei tiksliau – leisti pinigus tam, ko, iš tikrųjų nereikia, nors prekybininkai to nepasakytų. Jie teigia tiesiog atvirkščiai. „Džiaukis dovanojimo grožiu“ – rėkte rėkė vitrinos ir aš niekaip suprasti negalėjau, kuo čia džiaugtis – ar tuo, kad turi KAM dovanoti, ar KĄ dovanoti. Bet tai nesvarbu, tai tik neesminės mano suvokimo klaidos.

Tauta už mane, matyt, nuovokesnė, todėl dideli jos atstovų būriai viską iš eilės pirko tiesiog urmu. Įsirėžę vyrai tampė gerai pritrambuotus plastikinius maišelius ar šiaip, paprastas išsipūtusias tašes, iš paskos jų žingsniavo moterys žibančiomis akimis ir jų gražiose galvelėse kas minutę gimdavo vis įdomesnis ir įmantresnis tolimesnių pirkinių asortimentas.

Kažką nusipirkti turėjome ir mes. Ką konkrečiai, nežinojome, tačiau vis tiek, kaip ir visi aplinkui, išsižioję dairėmės aplinkui, skubėjome apžvelgti vis naujus ir naujus įvairių prekių plotus. Aš staiga sužinojau (iš antrosios savo pusės), kad man būtinai reikia naujų baltinių, kelnių ir batų. Batų, pasirodo, jau seniai reikėjo ir jai, mano moteriai. Neradusi tinkamų, ji aiškiai suvokė, kad iš tikrųjų jai trūko ne batų, o megztukų. Arba suknelių. Na, o jei rimtai, tai striukės arba kailinių. Vienu žodžiu.

Kaip ten bebūtų, šią dieną mes tiesiog privalėjome kažką tai nusipirkti. Nes taip daro visi su manimi atvykę seni ir jauni vairuotojai bei moterys. Iš autobusų būriais plūstantys įvairaus plauko pirkėjai. Visas miestas. Visa Lietuva. Europa. Pusė pasaulio. Galbūt taip elgėsi ir visos kitų planetų protingos būtybės.

Šiandien mes visi kartu, draugiškai grumdėmės kilometriniuose kamščiuose, stumdėmės parduotuvėse, pirkome nereikalingus daiktus, už juos mokėjome savo sunkai uždirbtus pinigus, po to ir vėl dusome kamščiuose, vedančiuose mus į namus, skaičiavome likusius pinigus, planavome, ką ir kiek gersime ir rysime per šventes ir, pagaliau, pavargę sutūpėme prie televizorių…

Praėjo dar viena turininga mūsų gyvenimo diena.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.