Tikruosius durnius reikia auklėti ne žodžiais, o lopeta

Anksčiau niekad tokia mintis net nekilo, o šiais laikais jau turi pats sau atsakyti: ar tu “už” vaikų atiminėjimą, ar “prieš”?

Ir nesvarbu, koks bus atsakymas, gąsdina vien tas faktas, kad atsirado poreikis į tokį klausimą atsakinėti.

Esantys “už” stovykloje nuolat bando sugalvoti kažką tokio, kas pateisintų šitą jų ligotą potraukį – atiminėti, valdyti, prievarta spręsti kitų žmonių likimus.

Iš pradžių jie rėmėsi tuo, kad buvo nužudytas kūdikis, net ne vienas. Po to jie nusprendė žmones suskirtstyti į “durnus” ir tuos, kuriems vaikus auginti būtų leista.

Apie tų “durnųjų” durnumą, žinoma, sprendžia jie patys – išmintingieji. Tikriausia, baigę nemažus mokslus, turintys be galo daug gyvenimiškos patirties, dirbantys socialinėje sferoje, susijusioje su vaikų bei tėvelių santykiais.

Tik keista, kad tie mūsų gelbėtojai vis jaunėja, didelė dalis net neturi vaikų, tačiau spręsti – kam gyventi, o kam mirti – gali.

Tiesiog jų standartai yra tobuli, gaila, kad aplink tiek daug durnių, kurie to niekaip nenori suprasti.

Šitokia jaunuolių elgsena man primena seną kiniečių pasaką, apie išminčių, kuris savo vaikams leido gyventi taip, kaip jie norėjo.

“Kam kištis į jaunuolių gyvenimus, juk jie vis tiek viską padarys taip, kaip nori patys” – mislijo išminčius. Sūnus susirado gyvenimo draugą – vaikiną, dukra metėsi į verslą ir užleido šeimą. Po dešimties metų sėdėjo senas išminčius kieme, rūkė pypkę ir liūdnai galvojo, kad neturi anūkų, sūnus jo smarkiai serga kažkokia meilės liga, dukra tapo monstre, nebepanašia į moterį, tik pinigus gaminančia.

Nuėjo išminčius pas kaimyną pasiteirauti, kaip tam sekasi. Tas, visas laimingas, papasakojo, kaip vertė savo sūnų mokytis karo amato, kaip jis tapo išmintingu karvedžiu. Pasakojo, kaip vertė dar jauną dukrą tekėti už kito kaimyno – labai gero žmogaus – sūnaus. Ir kaip jis dabar džiaugiasi anūkais, gerove ir gerais santykiais su savo vaikais.

– Argi tavo vaikai nenorėjo kažko kito, to, ko trokšta tik jauni žmonės?

– Taip, norėjo, tačiau aš juos perkalbėjau, įtikinau.

– Kaip! – nustebo išminčius, – kaip tu tai sugebėjai, juk jie neklauso! Jie turi savo tiesas, kitomis, net pačiomis išmintingiausiomis, nesivadovauja!

– Žinai, paauklėjau juos su lopeta. Sūnui trinktelėjau, dukrai užteko to, kad tik užsimojau. Toliau viskas išsisprendė savaime.

– O, viešpatie! Kaip viskas paprasta ir veiksminga! – sušuko išminčius. Ir nuo to laiko pradėjo skleisti “lopetos” filosofiją.

Epilogas: tiems jaunuoliams, kurie mano, kad gali visus teisti ir spręsti, labai tiktų aukščiau aprašyta filosofija. Nors vieną kartą.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.