“Tikro vyro” mitas

Žmonės yra linkę prisigalvoti nebūtų dalykų, o jei neprisigalvoja patys – t.y. nesukuria tautosakos – tą už juos padaro profesionalūs manipuliatoriai (dvasiškiai, žurnalistai ir kiti viešųjų ryšių specialistai). Paskui bent jau dalis tos mitologijos tampa kolektyvinės sąmonės dalimi – tokiais „savaime suprantamais“ dalykais – kurie faktiškai tampa mūsų elgesio normomis, kompleksais ir kuriuos pajudint ne taip jau ir lengva, kuo netrukus ir įsitikinsime.

„Tikras vyras“, kaip ir „tikra moteris“ ar „tobulas kūnas“ kaip tik ir yra tokių mitų – sąmoningai į smegenis instaliuojamų kompleksų – pavyzdys. Atkreipkite dėmesį – tam visada naudojamas būdvardis, turintis itin teigiamą reikšmę: tikras, tobulas. Na, o paskui jau aiškinama, iš ko tas tikrumas ar tobulumas turi susidėti – ir jei tu šitų sudėtinių dalių nesurenki, jau esi ir netobulas, ir netgi netikras. Neblogai! Kompleksiukas kaip reikiant – nedarai ko nors, ką tau reklama diktuoja, ir jau netikras O jei darai, jei stengiesi – še tau dar porą papildomų užduočių, stenkis toliau, reklamos vilkai pasirūpins, kad niekada neišsivaduotum. Beje, norint ką nors reikšmingo pasakyti apie vyrus, o ypač apie jų kompleksus ir vidinius demonus, nekalbėti tuo pačiu apie moteris vargu ar įmanoma – viena vertus, kad jos ir yra dažniausiai naudojami tų kompleksų kūrimo įrankiai, kita vertus dar ir todėl, kad pačios lygiai tomis pačiomis priemonėmis – per madą ir reklamą – yra paverstos manipuliatorių aukomis ir vartojimo (gal net ne vartojimo, o tiesiog beprasmio kaupimo) maniakėmis.

Todėl bent jau kol skaitysite šį tekstą, atmeskite visus tuos „tobulus ir tikrus“ epitetus, kuriais numarinamas kritinis mastymas, ir pamėginkite suprasti porą dalykų, kurie galbūt pravers vaduojantis iš manipuliacinės vergovės, kurioje pagal svetimą valią ir išsigalvojimą, esą privalome būti tobulais ir tikrais. Tegul nejuokina

Natūralus prigimtinis (nemaišyti su „tikru“) vyras-patinas yra rūšies išlikimo garantas. Jo biologinė užduotis yra pateikti geriausią genų, tinkamų dauginimuisi, rinkinį. Viskas, tuo jo funkciją baigiasi. Atranka vyksta per konkurenciją, o galutinį žodį, kuris pakankamai geras veisimui, o kuris ne, taria moteris-patelė. Todėl ji ir yra pagrindinė lytis, jei kam kartais neaišku, kadangi tas, kuris renkasi, yra svarbesnis, nei tas, kurį pasirenka (arba ne). Natūraliomis sąlygomis patelėms nereikia konkuruoti tarpusavyje dėl patinų, mat geriausias iš geriausių joms yra garantuotas pačios gamtos. Žmonių tarpe – kurgi ne? – viskas paversta nuo kojų ant galvos ir šita konkurencija ir ją neišvengiamai lydintis stresas yra epideminio lygio, ačiū civilizacijos pasiekimams. Geriausi iš patinų (Alfa patinai) tampa ateities kartų reproduktoriais ir taip rūšis nuolat gerėja, o degraduojantys genai tiesiog išnyksta. Tačiau taip tik gamtoje, žmonių visuomenėje tokie dalykai labai gadintų biznį – nei tau ligoninių, nei privalomų sveikatos draudimų, nei vaistų pramonės, nei skiepų, šitokie pinigai eitų pro šalį. Na, daugiau tos temos nevystysiu, ir taip matote, kas čia per velniava… O mes turime joje gyventi.

Civilizacijos sąlygomis greta natūros (gamtos) atsiranda ir kultūra (kultas, ritualai / protokolai, vėliau švietimas ir t.t.). Žinoma, prigimtinė konkurencija, kaip sveikiausias ir privalomas dalykas, pamatas, ant kurio stovi gyvybės rūmas, niekur nedingsta ir jauni patinai ir toliau visokiais būdais (deja, civilizacijos kaip taisyklė iškreiptais) varžosi tarpusavyje. Pernelyg nesiplėsdamas pabrėšiu, kad bene paskutinės pakankamai ryškios tos konkurencijos paraiškos užgeso tada, kai rūstūs riteriai iš šarvuotų galiūnų kažkaip ėmė ir pavirto šilkines kojines ir pudruotus perukus dėvinčiais aristokratais. Sukultūrėjo…

Šiandieninis vyras lyg ir tebeturi išlaikyti dominuojančio (Alfa) patino statusą, jei nori dalyvauti genų perdavimo grandinėje ir būti vertas, kad jį prisileistų patelė – gamtos dėsniai juk nepasikeitė. Tačiau tuo pat metu tie iš mūsų tarpo, kurie šias Alfa savybes realiai turi, o dar ir parodo, neišvengiamai yra daužomi per galvą visokių „mokytojų ir auklėtojų“, kaip taisyklė arba akiniuotų senmergių, arba itin abejotinos vertės pusvyrių „tamsta mokytojų“, žodžiu, tokių asmenų, kurių genetinis kodas dažniausiai būna ne kažin koks ir jie tiesiog pasąmoningai nekenčia tų, kurių prigimtis yra stipresnė. Tai, beje, vienas iš neabejotinų civilizacijos „pasiekimų“ – silpnesnis iškeliamas viršum stipresniojo. Iki „tolerastijos“ nuo čia – gal pusė žingsnio… Baisiausia šitoje sistemoje yra tai, kad tie mokytojai, kurie savo asmeninių savybių ir gyvenimiškos patirties dėka galėtų ir norėtų ugdyti asmenybes, kaip taisyklė sistemos, kurioje dominuoja genetinis brokas, yra visaip ujami, o galiausiai ir išstumiami už jos ribų. Norintiems pavyzdžių – pilni Lietuvos universitetai. Tokiu būdu potencialus Alfa vyras yra gniuždomas nuo pat mažens, marginalizuojamas, ribojamas bei niekinamas, kol galiausiai jis trenkia durimis ir susiranda sau kokią nors paribio nišą – kas kariuomenę (čia, beje, irgi pilna visokiausių išlygų), kas sportą, o kas tiesiog nusibanditauja ir degraduoja. Tie, kurie išgyvena – dažniausiai visą auksinę žmogaus amžiaus dalį (paauglystę, jaunystę, ankstyvosios brandos metus, kol karjera dar nepadaryta ir pinigai kišenių neplėšo) turi maskuotis ir tampa konformistais, ir tik įkopę į ketvirtą ar net penktą dešimtį, jei dar nebūna streso suėstais nervais ir alkoholio suardytomis kepenimis, ima ir atsikleidžia. Paprastai tai pasireiškia brangių sportinių automobilių ar motociklų pirkimų, jaunomis meilužėmis, o kartais ir skyrybomis bei naujomis vedybomis su dukros amžiaus partnerėmis. Taip suveikia kompensacinis mechanizmas už atkentėtus jaunystės metus, šunuodegiaujant menkesniems už save – dar vienas civilizacijos privalumas. Ir tai dar laikytina sėkme. Didžioji dauguma vyrų iki dominuojančio patino statuso ne tik „nedatraukia“, bet net ir nepamėgina – vieni „lūžta“ jau mokykloje (neabejokime, kad krytingos mokomosios pasakos apie du princus šį procesą tik dar labiau „optimizuos“), kiti ją baigę, kai pradedama pamažu išgėrinėti, o dar yra ir tokių, kurių genetinis brokas toks, kad jiems net lūžti nereikia, jie ir taip grynas dumblas iš prigimties. Šitie, ko gero, laimingiausi – jie nė nebando konkuruoti, nešoka mokytojams į akis, gerais pažymiais baigia mokslus, paskui dirba klerkais banke arba ministerijoje, anksti aptunka ir padaro puikią valdišką karjerą. Pavyzdžių – pilnos ministerijos, tie patys bankai ir, žinoma, Seimas. Dabar tai nebe genetinis brokas, o elitas. Na, o kadangi jų genetinis potencialas menkutis ir su moterimis tokiems ne kažin kas, tai…

Išgyvenę nenatūralios atrankos sąlygomis Alfa patinai, kad ir kaip gyvenimo apdaužyti, visgi yra itin vertinami moterų, ypač tų, kurių prigimtis pastoti nuo dominuojančio patino ir taip gauti geriausią genų rinkinį, prasimuša pro visus kultūrinius apribojimus ir vienaip ar kitaip pasiima savo. Tai, žinoma, guodžia ir teikia vilčių, kad žmonija plečiasi ne vien kiekybės, bet ir kokybės prasme, nors ir koks komplikuotas šis plėtimasis betaptų. Laimei, su gamta (prigimtimi) nepasiginčysi. Žinoma, bet kokie ribojimai ir iškraipymai atsisuka prieš mus pačius ir gimdo nemažai tokių problemų, kurių natūraliomis sąlygomis nė nebūtų. Visų pirma tai liečia tarpusavio santykius šeimose, kur yra visos prielaidos, kad žmonės taptų faktine vienas kito nuosavybe. Tam, pasirodo, visos priemonės geros. Visų pirma – turtinės. Konkrečiau, pilvūzas bankininkas – karjeristas, faktiškai uzurpuoja Alfa patino poziciją ir turimų pinigų dėka veda praktiškai ką nori. Tačiau genetika, deja, šlubuoja, o tos, kurią vedė – tikėtina, kad kaip tik ne, taigi, jinai be didelio vargo po kurio laiko susiranda genetiškai vertesnį reproduktorių, kurio biologiniai palikuonys sakys „tėte“ storajam bankininkui. Gamtos dėsniai daro savo, tačiau kiek papildomo streso visiems! Va taip ir gyvename pasistresuodami, kai vieni tampame gyvenimo išvargintais duonpelniais, kuriu credo yra kaip nors išmokėti kreditą, kiti – iš Alfa patinų virsta „alfonsais“, treti ir visai iškrenta iš žaidimo ir patyliukais gęsta, savo gyvenimo anglis užpylinėdami pigiu gėralu, o dar pamokslo pradžioje minėtieji reklamistai užmeta, ką būtina nusipirkti – arba nupirkti savo moteriai (aiški nuoroda į nuosavybę, beje) – kad būtum „tikru vyru“.

Baigdamas be jokių išlygų prisipažinsiu, kad nors ir manau, jog išlaikiau savąjį Alfa testą ir niekada nesigailėjau, gimęs vyru, tikrai nenorėčiau pakartoti savo gyvenimo iš naujo vien tam, kad ilgiau pagyvenčiau ar dėl kokių panašių priežasčių – o ypač tos dalies maždaug nuo 14 iki 22 metų, kai reikia nežinia ką ir kam įrodinėti ir visą laiką laužti iš savęs kietą. Patikėkite, negyvenu visą laiką įtempęs ir išpūtęs raumenis, kaip profilio nuotraukoje ir nevaikštau gatve atmetęs rankų, kaip kad būna treniruotei einant į pabaigą. Kita vertus būti pilnaverčiu vyru ir atlikti gamtos duotą misiją yra nors ir maloni, tačiau civilizacijos vingrybių labai sukomplikuota užduotis ir nežinau nė vieno, kuriam tai būtų pavykę lengvai ir be nuostolių ar viena, ar kita, o dažniausiai ir ta, ir ta, prasmėmis. Juk ne atsitiktinai vyrų gyvenimo trukmė maža, o mirtingumas, įskaitant savižudybes, didelis.

Nelinksmai baigiau, bet kad ir nėra labai linksma – ypač kai susivoki, kiek daug dalykų padarei tik dėl to, kad tau niekas negalėtų prikišti, jog tu negalėjai jų padaryti. Kai tuo tarpu tikriausiai būtų užtekę nuoširdžiai mylėti ir leistis būt mylimu. Nes toks ir yra tikrumas, o visa kita – civilizacija…

Šarūnas Navickis

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.