Tarybinių laikų laimė – eilės

Neseniai svetainėje buvo publikuotas nežinomo autoriaus tekstas „Tarybinių laikų vaikai“ man asmeniškai sukėlė nemažai problemų. Tekstą skaitantieji tiesiog „užkimšo“ prieigą prie „Barbaro užrašų“ ir taip sutrikdė mano nors ir skurdoką, tačiau ramią kasdienybę.

Šio straipsnelio populiarumas tik dar kartą parodė, kokie mes visi sentimentalūs ir kokie mums brangūs atsiminimai apie mūsų jaunystę, brandą, geriausias gyvenimo dienas.

Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad anais, tarybiniais laikais, ne viskas jau taip gerai ir būdavo, nors, pasikartosiu – man, asmeniškai, „anie“ laikai visada išliks patys smagiausi. Na tai juk ir suprantama: juk tada buvau jaunas, stiprus ir žioplas – nežinojau, kas laukia, todėl per daug ir nesinervinau, o esama santvarka man buvo normali, nes iki tol kitokios ir nepažinojau. Kaip sakoma, kalėjime gimęs, kalėjimo ir ilgiesi. Bet tai visai normali kiekvienos būtybės elgsena. Lygiai taip pat savo laikų ilgėsis ir banditiškaisais 90 –aisiais augęs jaunimas, kaip savo jaunystės ilgisi prieš karą gimę ir baisų pokario laikotarpį išgyvenę mūsų seneliai. Kaip sakoma: jaunystė – kvailystė.

O dabar grįžkime į realybę. Taigi, anais „geraisiais“ tarybiniais laikais egzistavo vienas labai baisus reiškinys: eilės. Eilės beveik prie visko, kiek geresnio, kokybiškesnio ir nesvarbu, ar tai maisto produktas, ar pramonės gaminys. Šiais laikais jaunimui eilės – egzotika. Jų net pasiilgstama. Stovėti eilėje prie geros greitojo maisto užkandinės (nepykit – restoranu vadinti nesiverčia liežuvis) ar Neapolyje bandyti paragauti „tikros picos“, kepamos tikrame pečiuje ant tikrų malkų, ir laukti valandą ar net dvi „trunkančioje“ eilėje – yra COOL! Tai juk nepakartojama!

Taip, tai visai faina, kai žinai, kad panorėjęs gali apsisukti ir nueiti į kitą užkandinę. Jei ir ten eilė – dar į kitą. Jei eilės visur, gali beveik viską tą patį, tik daug pigiau įsigyti viename iš dvidešimties tavo miesto prekybos centrų ir namie pasišildyti – išsikepti – išvirti ir laimingas, išsidrėbęs prieš teliką, suvartoti. Alučiu užsigerdamas. Na, viena alaus rūšimi iš tau 200 siūlomų.

O tada… O tada viskas buvo kiek kitaip. Iš principo. Nori pieno ir duonytės? Eik į parduotuvę ir stok į eilę. Eisi kiton parduotuvėn, rasi tą pačią, jei ne ilgesnę eilę. Arba nerasi pieno. Arba duonos. Arba nei vieno, nei kito. Tad, snausti ir „vartytis“ nebūdavo kaip: pamatei ką tai naudingo, tai ir griebk! Kitaip liksi ant ledo ir dar alkanas…

Kartais eilių nebūdavo. Kai nebūdavo pieno, duonos. grietinės. Žinoma, badu niekas nemirdavo, nes parduotuvėse visada (ar beveik visada) būdavo įvairių žuvies konservų. Kažkada apie 70 – uosius parduotuvės buvo net ir šprotais užverstos, nors po kiek laiko šis žuvies produktas patapo eiliniu deficitu. Tačiau žuvies teftelių tomatų padaže (tarp kitko – ideali užkanda!), marinuotų jūros kopūstų ar baklažanų „ikrų“ galėjai nusipirkti praktiškai visada. Užsigėrimui galėdavai pasiimti nemirtingojo „Vytauto“ ar „Birutės“ stikliniuose (!) buteliuose, įvairių saldžių limonadų ir tikrų pomidorų sulčių ar beržų sulos. Beje, sultis populiaru buvo pardavinėti … trilitriniuose. Jei gert, tai gert :)

Mėsos per daug nebuvo niekada. Tačiau mes, lietuviai, lyginant su kitomis TSRS respublikomis, buvome karaliai! Mes valgydavome ir dešras, ir kumpius, ir kitus mėsos gaminius, jau nekalbant apie paprastą kiaulieną bei jautieną. Žuvies, beje, taip pat netrūkdavo. Jūrinės!

Va, mūsų kaimynai rusai iš Kaliningrado tai buvo nuskriausti. Nors žuvies būdavo ir pas juos, tačiau su mėsyte buvo kažkokios amžinos problemos. Taigi, mūsų „broliai“ jau tais laikais organizuodavo ekskursijas į mūsų mėsines. Vykdavo organizuotai, autobusais. Man, gyvenusiam Jurbarke, tai buvo pažįstama labai gerai. Pamenu, net kažkas eilėraštuką sukūrė. Pamenu tik nuotrupą: „…vienas rusas, kitas rusas – rusų pilnas autobusas! …nei dešrytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“… Čia taip pie „brolius“, Jurbarko mėsinę užplūdusius…

Na, kartais būdavo įvedama visokių talonų ir kvotų sistema, tada mūsų kaimynai mūsų apvalgyti negalėdavo – tvarka, kokia bebūtų, vis tik egzistavo. Taigi, mėsos tais laikais turėdavom, bet jos įsigyjimas – tai žygis, nuotykis ir valanda – dvi laukimo nervingoje eilėje. Žinoma, karvės kanopų galėdavai nusipirkti ir be eilės (o gal ir ne – nepamenu) :)

Tais laikais daug keliaudavau, o ypač dažnai į Maskvą. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Studentui bilietas traukiniu kainuodavo … 7 rublius. Stipendija – beveik 40 rublių. Taigi, kelionės išlaidos: 7 rubliai į vieną galą, 7 rubliai atgal. Dar 2 rubliai švariai patalynei (plackarto tipo vagone). Taigi, 16 rublių. Prieš važiuodamas ką nors nusiperki Lietuvoje, grįždamas ką nors parsiveži iš Maskvos ir kelionė jau atsipirkusi. Na, ir dar plius – minus 3 stipendijas užsidirbai.

Į kur lenkiu? Aha, prisiminiau. Šnekame apie eiles.

Didžiausias eiles būtent Maskvoje ir mačiau. Viena jų – prie mauzoliejaus, kur guli mumija, o kitą mačiau devyniasdešimtaisiais metais, kai Maskvoje buvo atidarytas pirmasis TSRS makdonaldas.

O šiaip įvairių eilių – eilučių esu stebėjęs tūkstančiais ir jose praleidęs tikrai ne mažą dalį savo gyvenimo.

Pasakojimais nevarginsiu, o jums pasiūlysiu pasižiūrėti kelias nuotraukėles. Gaila, nuotraukų apie senąsias eiles Lietuvoje neradau, bet būkite tikri, kad eilės mūsų šalyje buvo tokios pačios, kaip ir mano pateiktose nuotraukose. Tik rusiškus pavadinimus pakeiskite lietuviškais ir vaizdelis bus beveik vienas prie vieno. Tik lietuviai savo išvaizda kiek kitokie, nei „didžiosios tėvynės“ sūnus bei dukros. Na, bet tai esmės nekeičia.

Beje, man šis tarybinių laikų laiko leidimas eilėse psichikoje ir elgsenoje paliko gilų pėdsaką: nekenčiu eilių. 10 minučių ko nors laukimas – veda iš proto ir verčia smegenis ieškoti alternatyvos. Ir nesvarbu, ko toje eilėje laukčiau, pasilikti eilėje neprivers nei galimybė skaniau pavalgyti, nei įsigyti ką nors įdomesnio.

Tad, aš niekada nepapulsiu į „šustrą“ greito maisto valgyklą (dabar jau eilės ir ten), niekada neimsiu nemokamai dalinamų kruopų ir ramiai palikinėsiu ilgas eiles supermarketuose. Tai darysiu tol, kol turėsiu pasirinkimą.

Eilė Maskvoje prie Mumijos

Eilė Maskvoje prie mumijos

Va šitokio stovėjimo eilėje nesuvokiu iki šiol. Leniną visi matė paveiksliukuose ir knygose tūstančius kartų, bet kažkodėl dar daug kas norėjo pamatyti  ir jo sudžiūvusį lavoną. Tais laikais būdavo visai normalu žmogų, buvusį Maskvoje, paklausti: “Leniną matei?”. Koks užgrūdintas eilių buvau aš, tačiau tokiam sado – mazo seansui nesiryžau niekada :)
еилес макк

Prisiragavę sovietinio šlamšto užsimanėme paskanauti vakarietiško šūdo :) Eilė prie amerikietiškos užkandinės 1990 metais.

2 mack

1

Bandymas įsigyti drabužėlių

 

3

Tip -top: Jurbarko mėsinė su turistais :)

 

4

Kančios bandant įsigyti svaigalų

 

5

Iš tos pačios serijos: apie svaigalus

 

eile prie lavono

Dar viena nuotrauka apie eilę prie lavono

 

panevezyje-eiles-prie-maisto-daviniu-67024808

Nepriklausoma Lietuva, Panevėžys: šios dienos. Eilė prie nemokamų maisto davinių.

 

еил 8

Eilinio tarybinio maskviečio kasdienybė

 

Eilė prie alkoholio1

Eilė prie alkoholio.

водка

Eilė prie alkoholio.

 

водка3

Eilė prie alkoholio.

 

Patiko straipsnis? Pasidalink su draugais!

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Posted in TSRS + LTSR and tagged , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.