Tarybiniais laikais vyravusį paprotį pataikauti valdžiai seni pirdžiai atsigabeno ir į dabartinę Lietuvą

Šie du tekstai buvo skelbiami facebook’e, tačiau jų autorius buvo užblokuotas, todėl feacebook’e jų neberasite.

Kai kurių senų sušiktų diedų (senesnių už mane) problema yra ta, kad tarybiniais laikais gerai įsidėmėjo, kaip reikia laižyti subines, laižo jas ir dabar.

Žmogus parašė feisbuke, savo sienoj, kad Lietuva skolinga 35 milijardus pinigų, iš karto vienas senas spuogas prisikniso, kad tai yra propaganda ir kad žinutės autoriui reiktų važiuoti į Rusiją, tipo, ten būtų jam ką veikt. Ir, svarbiausia, senam sutriošusiam diedui užkliuvo tai, kad žmogus žinutę parašė ant raudono fono – tą smarkiai akcentavo.

Rodos, smulkmena, panašių komentarų feibuke galima atrasti daug, tačiau kažkaip šlykštu pasidarė: kai atsiranda šliužų, kurie tave rusų agentu paverčia vien dėl to, kad tu parašai FAKTĄ. 

Tie pirdžiai priprato, kad valstybėje nebūtų blogų naujienų – taip iš tikrųjų buvo tarybiniais laikais, ir savo įprotį bando integruoti į dabartį.

Valdžiai, be abejo, toks požiūris į reiškinius būtų smarkiai priimtinas, tokie suknisti diedai būtų labai gerbiami, gal jiems ir medalius dalintų, ko anie, tikriausia, labiausiai už viską pasaulyje trokšta. Todėl ir stengiasi. Bet kokią kritiką momentaliai perverčia į kaltinimus ir tai daro su baisiausiu onoru: tipo, va, koks aš patryjotas, Lietuvos mylėtojas ir kitoks neatskleistas gėris!

Gerai būtų tik diedai, bet pilna ir jaunesnių atstovų, net ir moteriškos giminės. 

Kitas mano FB draugas įkėlė Ingridą ir Gabrielių lengvai pašiepiantį foto montažą, kaip mat buvo užpultas moteriškos giminės atstovės, kuri tuoj pat pradėjo žmogui aiškinti, kaip jis turi elgtis, ką gali ir ko negali sakyti, o jei to nedaro, tai yra atskilėlis nuo tautos. Irgi, rodos smulkmena, tačiau toks moteriškės elgesys daug ką pasako apie šalyje, tuo pačiu ir FB erdvėje tvyrančią atmosferą.

Iš kur toks noras lįsti į svetimas asmenines sienas ir dar didesnis noras auklėti bei nurodinėti? Pardon, tačiau mano skusta galva to suvokti nesugeba!

Juk čia pačios LAISVĖS pamatų ardymas, kai bandoma užspausti žodį, netgi ne viešą, o ištartą savo draugų bei artimųjų rate! 

Man nesuvokiama, kaip žmonės savanoriškai nori būti Stalino anūkais ir bando pradėti kontroliuoti žodžius, o jei galėtų, tai su malonumu ir mintis. 

Ech, jei mes būtume vieningi: sutikai komentaruose tokį nepraustaburnį, kuris pas tave svečiuose bando tvarką daryti – užblokavai ir likusiems apie tokį pranešei – tegul nebūna vietos tokiam nupušėliui, tegul bendrauja su savimi, prieš veidrodį!

II dalis

Apie diedus šinknius, kurie negali nelaižyti subinės valdžiai.

Tie pirdžiai, kurie baisausiai giria dabartinę politinę sistemą, kurie propaguoja “teisingas” partijas, taip pat elgėsi ir tarybiniais laikais.

Jiems (tame tarpe ir joms) nesvarbu kokia valdymo sistema – socializmas, kapitalizmas ar dar kas nors, jie visada gana greitai prisitaiko ir randa priėjimą prie to meto kokio nors valdančiojo užpakalio bei pradeda jį laižyti. Jie vienodai jaustųsi ir Šiaurės Korėjoj, ir JAV, nes jų išlikimo schema paprasta – laižyk ir valdžia tau numes kaulą.

Tokie pirdžiai mėgsta pasakoti, kaip jaunystėj, okupuotoj Lietuvoj, kovojo prieš sistemą, kaip nestojo į komjaunimą, kaip jie už tai buvo terorizuojami ir vos ne kankinami. Tai, kad jie buvo trejetukininkai (pagal 5 balų vertinimo sistemą) jie nepasakys niekada, tai, kad jų puodynės ant kaklo buvo tokios pat tuščios, kaip ir dabar – taip pat neužsimins. Jie buvo eilinis dumblas, kuris, iš tikrųjų, tekėjo ten, kur partija rodė, jie buvo tikrieji ano meto subinlaižiai, tačiau pasikeitus valdžiai, mėnesį – kitą patylėję, įvertinę tai, kokios jėgos valdžioj, staigiai atsivertė į naująjį tikėjimą.

Kaip ir įprasta, atsivertėliai tampa itin fanatiški ir tai, kas jiems miela buvo prie ruso (gerbiami rusų tautybės draugai, čia tik toks posakis – “prie ruso”), staiga tapo nekenčiama, o tai, prieš ką kovojo tarybiniais laikais, dabar atsivertė į “vertybes”.

Jie ir sugalvojo tautiečius vadinti vatnykais – kai negali remtis argumentais, logika bei išmintimi, pradedi tiesiog dergti. Panašiai anais laikais, kiek seniau, nei aš gimiau, visus prieštaraujančius valdančiųjų politikai vadindavo liaudies priešais. Jei kokio aktyvisto būtum paprašęs paaiškinti, kodėl tas ar anas žmogelis staiga tapo “liaudies priešu”, paaiškinimas būtų maždaug toks: todėl, kad jis nežengia koja kojon su darbo liaudimi, menkina Lenino (Stalino) saulę, jo tėvai buvo buožės, o jis pats – buržuazinis elementas, utėlė ant švarios proletariato paklodės. Na, paskutinį apibūdinimą sugalvojau aš pats, bet, tikiuosi nuo esmės nenutolau.

Tai va, tokio aktyvisto pasisakymas neparemtas niekuo, išskyrus norą kuo giliau laižyti ir, žinoma, būti pastebėtam bei įvertintam. Jokios logikos, faktų, jokių rimtų argumentų.

Ir tie šikniai, kurie išliko iki šių dienų, jau, aišku, kiek pasenę, tokį bendravimo būdą atsinešė ir į šiuos laikus, netgi stipriai įbruko į socialinių tinklų erdves.

Su jais protu nepakovosi: jie, kaip tas suodinas katilas – tušti, bet pilni buko pasididžiavimo ir, ką tu jiems beteiksi, tokie pat buki ir skambantys išliks visada.

Jie tave tiesiog iškeiks, išvadins ir jausis atlikę šventą pareigą, o tai, kad jų žodžiuose nėra nei užuominos apie sveiką protą, jų nesujaudins. Tuščias daiktas yra tuščias daiktas. Tik garsiai skamba.

Blokuokit tokius be diskusijų, prieš tai dar į Peru pasiuntę! Gaila, kad gyvenime tie pirdžiai taip lengvai neblokuojami – mat, priskretę prie šiltų subinių, kurių savininkams toks laižymas patinka…

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.