Sviesto ir barsuko taukų neįkainojama nauda. Gydytojo pasakojimas

Apie barsukų, šunų taukus žinoma mažai, nors liaudyje sklando gandai, kad šie riebalai (ypač barsukų), gali apsaugoti nuo tokių ligų, kaip tuberkuliozė, netgi šią ligą gydyti.

Oficialiai atliktus ir patvirtintus tyrimus šia tema rasti be galo sunku, gali būti, kad tokie tyrimai net nebuvo atliekami.

Net žinomi medikai, kai jų prašoma pasisakyti šiuo klausimu, dažniausiai tik numykia ir tvirtina, kad sveikata gerėja ne konkrečiai nuo barsuko (lokio, šuns) taukų, o apskritai, nuo bet kokių riebalų.

Pagaliau buvo atrasti vieno gydytojo pasakojimai, dienoraštis, kuriuose aiškiai paliečiama ir riebalų tema. Pasakojimais abejoti nėra pagrindo, gydytojas tiesiog pasakoja jam pačiam atsitikusius dalykus.

Ištraukos ir citatos iš straipsnio “Daktaro Trinčerio gyvasis vanduo” (aut. Marina Kuriačaja, žurnalas “Žinojimas  –  jėga”,  numeris 11, 1991 m, iš rusų kalbos vertė S. Veržikauskas)

“… Padėtis fronte buvo sunki, šalyje trūko maisto produktų ir kalėjime tai pasijuto ypač skausmingai. Galų gale mus tiesiog “pasodino” ant duonos ir vandens, o jei tiksliau  –  ant virinto vandens. Ką daryti?

Aš žinojau, kad nuo bado nusilpusio žmogaus skrandyje labai mažai virškinimo fermentų, tačiau jų pakankamai yra seilėse. Aš ilgai ir nuobodžiai žiaumodavau sausą duoną, kad, kaip reikiant praplauti ją seilėmis. Ir tik po to maistą rydavau, užsigerdamas nedideliu kiekiu vandens. Mano kameros draugai elgėsi kitaip: duoną trupindavo į bliūdelį, užpildavo ją karštu virintu vandeniu, ir tokį srėbalą valgydavo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Bandžiau jiems paaiškinti, kad vanduo ir taip atskiedžia fermentus, o be jų nevyksta virškinimas. Tačiau jie neklausė. Šie žmonės labai greitai žuvo.

O man reikėjo gyventi toliau. Tačiau, kaip atidžiai nežiaumočiau duoną, ilgai pratempti nebūčiau sugebėjęs. Laimei, kalėjime klestėjo natūriniai mainai. Kai kurie laimingieji, turėję mieste giminių, gaudavo siuntinius. Gautus produktus kartais jie keisdavo į daiktus. Aš turėjau gerą kostiumą. Tačiau ko prašyti už jį? Koks maistas vertingiausias žmogui, kuris badavo labai ilgai? Cukrus? Jis nevertingas  –  organizme sudega, nepalikdamas jokio pėdsako. Mėsa? Ji pavojinga  –  organizme trūksta fermentų, kad ją perdirbti.

Savo kostiumą atidaviau už puskilogramį sviesto ir, tikėsite, ar ne, visą kiekį, kartu su duona, suvalgiau dar tą pačią dieną. Žinojau, kad šis produktas įsisavinamas be fermentų pagalbos. Sviestas yra koloidas, kuris įsisavinamas tiesiogiai per žarnyno sieneles į limfinės sistemos indus ir po to porcijomis perduodamas į veninį kraują. Po šio maisto aš, tiesiogine šio žodžio prasme, pasijutau tarsi iš naujo gimęs: visi organai, raumenys buvo “sutepti”…

Taip aš ištempiau iki lagerio.

… labai gerai atsimenu tuo metu organizuotą medicininę konferenciją. Įvyko ji keturiasdešimt trečiaisiais metais (tada kare jau buvo įvykęs lūžis) ir jos organizavimo priežastis buvo ypatinga. Į lagerį, iš Centro atėjo įsakymas sumažinti mirtingumą! Ar tai pakilo žmogaus gyvybės kaina, ar išaugo karių poreikis  –  į frontą pradėjo imti ir nuteistuosius,  –  bet “lagerinis žmogus” staiga tapo svarbus šaliai.

Mirtingumas buvo baisus, ypač tarpe tų, kurie kalėjimuose praleido ne metus (šituos dar būdavo galima pastatyti ant kojų), o du. Nežiūrint į tai, kad tuo metu mes buvome gana neblogai maitinami (jau gaudavome amerikiečių pagalbą),  –  žmonės vis mirdavo nuo nežinomos ligos.

Išoriškai ji pasireikšdavo smarkiu tinimu. Tai nei kiek nepanėšėjo į širdies ligą. Žmogus tindavo “asimetriškai”. Jei jis gulėdavo ant dešinio šono, ištindavo dešinioji kūno pusė. Jei stovėdavo, tada kojos tapdavo tarsi kaladės. Nuleisdavo rankas  –  ir jos ištindavo. Liežuvis taip pat išpurtęs, pamėlinavusiu galiuku. Kas dar? Smarkiai skirdavosi seilės ir kankino nuolatinė diarėja  –  tekėdavo kažkoks tai vanduo be kraujo ir be kvapo…

Išbandė visas priemones. Niekas nepadeda! Štai tada lageryje ir sušaukė visuotinę medicininę konferenciją. Joje, be oficialiai įdarbintų medikų, dirbusių NKVD sistemoje, dalyvavo ir gydytojai   –  nuteistieji. Pasisakymų buvo daug. Vieni manė, kad tai beriberi liga, kiti galvojo, kad tai nebaltyminė edema, o treti prieštaravo ir pirmiems, ir antriems. Pagaliau prezidiume sėdėjusi vyresnybė nusprendė susumuoti rezultatus. Rezoliucija įprasta: Stalino pasveikinimas ir pažadas vykdyti jo įsakus.

Tada žodžio paprašiau aš. Iš pradžių auditoriją kiek pakankinau (pagal geriausias oratorystės tradicijas). Uždavinėjau klausimus ir pats į juos atsakinėjau. Aš paaiškinau, kodėl čia negali būti nei beriberi, nei edema. Manęs klausė užgniaužę kvapą.

–  Kas gi vyksta žmogaus organizme, kai jis ilgai negauna maisto?  –  klausiau aš.

Vyresnybė išsižiojo  –  jie nežinojo biofizikos. Ir tada aš papasakojau apie autoparazitizmą (?  –  red. pastaba): jei tu ilgai nevalgai, tai iš pradžių tu “suvalgai” savo kūno riebalus, po to raumenis, o kai jų jau nebėra, tai ląstelė pradeda ryti pati save. Ji suryja savo apvalkalą  –  membraną ir miršta. Jei ląstelės membranoje atsirado skylutė, jei ji pasidarė pralaidi, tai jos turinys “išsilieja”. Štai iš kur tinimai!

–  Egzistuoja tik viena priemonė,  –  pasakiau aš.

–  Kokia? Sakyk? Mes turime visko!

–  Tik viena priemonė,  –  kankinau uniformuotą valdžią. Aš delsiau. Laukiau juos įtampoje. Garbės žodis, mėgavausi situacija! Pagaliau aš “pasidaviau”.

–  Reikia 20 g sviesto kiekvienam žmogui, kiekvieną dieną. Ir per du mėnesius aš išgydysiu visus.

Mano žodžiai nuskambėjo tarsi bomba! “Uniformos” nieko nežinojo apie lipidus. O jie, tarp kitko, yra visose gyvose ląstelėse, be jų neįmanomas biologinių membranų egzistavimas. O sviestas atstato jų balansą organizme. Kas geriau žinos, jei ne aš, viską išbandęs savo kailiu?!

Po konferencijos mano gyvenimas lageryje smarkiai pasikeitė. Mane pervedė į centrinį punktą ir paskyrė vyr. gydytoju. Aš tapau reikšminga figūra: gavau gigantišką ligoninę, nuosavą kabinetą, med. seseris, o svarbiausia  –  po 20 g sviesto žmogui. Ir sėkmė buvo žaibiška! Kai tik ligoniams pradėjome dalinti sviestą, viskas susitvarkė. Sunkiausia buvo išgydyti diarėją. Padėjo koloidinės chemijos žinios, dėkui profesoriui Pauli.

Tai buvo stebuklas! Po velnių, aš juos visus išgydžiau!…

Po to atsilaisvino ftiziatro* vieta. Paprastai, į šią vietą eiti niekas nenorėdavo  –  tuo metu tuberkuliozė dažnai baigdavosi mirtimi. Tačiau aš ligos nebijojau ir tapau ftiziatru.

Efektyvių vaistų tada dar nebuvo, tačiau aš, kaip ir kiti specialistai, naudojausi pneumotorakso metodu, tiesa, jį smarkiai patobulinęs. Iš esmės tai buvo nauja metodika. Rezultate, mano ligoniai pagydavo per pusmetį, vietoj įprastų poros  –  penkerių metų. Sekėsi padėti netgi tiems, kurie sirgo mirtina tuberkuliozės forma.

Barsuko jaunikliai

Žinoma, domėjausi viskuo, kas susiję su liga. Ir mano dėmesį patraukė tai, kaip šią ligą gydė vietiniai gyventojai. Jie valgydavo barsuko arba šuns riebalus. Prietaras? Tame ir reikalas, kad ne! Mes kartu su radiologu nustebę apžiūrinėdavome plaučių nuotraukas: gigantiškos, baisios kavernos, tačiau absoliučiai sterilios! Kokia to priežastis? Koks reiškinio mechanizmas?

Viena iš rūgščių, esančių barsuko ir šuns taukuose, patraukė mano dėmesį. Jos sudėtis priminė sudėtį vienos riebalų rūgšties, esančios tuberkuliozės bakterijos apvalkale. Nesunku buvo suprasti, kas vyksta toliau,  –  kvaila bakterija klysta. Struktūros panašumas ją verčia valgyti “svetimą” rūgštį. Ji valgo ir žūna!..”

Štai toks įdomus gydytojo pasakojimas, verčiantis dar labiau susimąstyti ir reikiamai įvertinti riebalų reikšmę žmonių sveikatai. Darosi vis aiškiau, kodėl šiais laikais visuomenė tokia ligota; nemaža dalimi prisidėjo geras pusšimtis metų mums į galvas kalama “lieso maisto naudingumo” teorija, bei pasakos apie augalinių aliejų naudą.

*Ftiziatras – (gr. phthisis – džiova, išsekimas + iatros – gydytojas; sk. ftizijatras) – tuberkuliozės specialistas.

Paruošė Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Posted in Skaitiniai, Viskas apie riebalus and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.