Svarbus pokalbis

Sėdėjau prie stalo ir nudelbęs akis laukiau.

Jis vaikščiojo ratu, kartais šnairomis užmesdavau žvilgsnį ir pamatęs jo kiaurai veriančias akis, vėl nulenkdavau galvą.

Asociatyvi nuotrauka. Photo by Hermes Rivera on Unsplash

 – Taip, taip, taip…  – tyliai murmėjo aplink mane ratus einantis keistai apsirengęs žmogus. Tikrai, man buvo neįprasta stebėti skirtingų spalvų kojines, trumpas, iki kauliukų kelnes, lakuotus batus ir kreivai susegtą švarką. Matėsi, kad nepataikyta saga, tačiau mano būsimas pašnekovas dėl to visiškai nesijaudino.

 – O jums…!  – staiga sušuko jis.  – Jums šis baisus voras netrukdo?!

Pakėliau galvą, nukreipiau akis į tą lubų vietą, kur piktdžiugiškai besišypsantis vyras rodė pirštu. Atidžiai pasižiūrėjau, nepastebėjau nei juodo taškelio.

 – Atleiskit, tačiau čia nėra jokio voro,  – išlemenau nedrąsiai.

 – Teisingai!  – juokdamasis atsakė keistasis vyras.

Jis ir toliau vaikščiojo ratais, iš padilbų stebėdamas mano reakciją į tokią neįprastą jo elgseną. Tylėjau ir laukiau.

 – Mielas pone,  – nuskambėjo pabrėžtai mandagus tonas,  – o kaip jūsų reikaliukai su tuo?

 – Su kuo?  – nesupratau.

 – Na, su tuo,  – vyras sprigtelėjo sau į kaklą.

 – Su alkoholiu?  – pradėjau suprasti, bet vis tik pasitikslinau.

 – Aha, su juo, mieluoju!  – audringai ir kažkaip linksmai atsakė jis.

 – Normaliai. Kartais, per šventes pavartoju, tačiau saikingai.

 – Buteliukas ant galvos?  – maloniai ir su šypsena klausė vyras.

 – Ką jūs, koks buteliukas?  – pagalvojus apie tokius kiekius net pašiurpau.  – Taurelė, dvi, na – trys. Ir viskas.

–  Cha!  – sušuko vyras ir nutilo. Atsisėdo už stalo, priešais mane ir susimąstęs tylėjo. Pagriebė pieštuką, porą minučių vartė jį rankose, po to kažkodėl pabandė kištis į ausį. Jo veidą iškreipė skausmo grimasa, jis greitai iš ausies ištraukė pieštuką ir išmetė jį į šiukšlių kibirą.

 – Skauda…  – murmėjo sau po nosimi,  – tikrai skauda…

Nustebęs stebėjau jo elgseną. Laukiau. Nes man reikėjo.

 – Kaip manote, rusai užpuls mus?  – jis žvaliai pakeitė temą.

Nežinojau, ką jam ir sakyti. Rusofobas jis ar rusofilas, šito aš nežinojau. O suerzinti jo nenorėjau. Vyras atidžiai žiūrėjo į mane ir laukė atsakymo.

 – Artimiausiu laiku puolimas nenusimano,  – pradėjau lėtai, stebėdamas vyro reakciją. Pamačiau, kad jo veidas niaukiasi.

 – Tačiau grėsmė išlieka,  – pridūriau. Jo veidas kiek nušvito. Matyt, pataikiau.

 – Bet mes tam pasiruošę,  – padėjau tašką ir su džiaugsmu pastebėjau, kad vyro veido išraiška grįžo į savo pradinę padėtį: piktdžiugiškai linksmą.

 – O jūs, mielasis, ne iš kelmo spirtas, ne iš kelmo!  – linksmai konstatavo vyriškis. Ir iš karto pasigyrė:

 – Aš taip pat patriotas!

 – Suprantama,  – nesiginčyjau ir tik stipriau spaudžiau kumščius, tarsi stabdydamas save nuo tolimesnės diskusijos. Reikėjo susilaikyti ir laukti.

 – Vairuojate greitai?  – nuskambėjo klausimas nauja tema.

 – Greitai?… Ta prasme, ar mėgstu greitai važinėti?  – tikslinausi.

 – Taip, to ir klausiu  – ar greitai vairuojate?  – vyro akyse sužibo viltis, kad nerasiu atsakymo.

Nors formuluotė buvo keista, nusprendžiau tvardytis ir nepasiduoti.

 – Normaliai vairuoju… Laikausi visų kelių eismo taisyklių, net užmiesty nelakstau… Tai, yra, greitai nevairuoju…

Vyras dar atidžiau pažvelgė man į akis.

 – Gerai…  – pradėjo trinti rankas,  – labai gerai…

Porą minučių abu tylėjome. Tada jis pagriebė rašiklį ir audringai puolė rašyti, Tai darė tikrai keistai: karts nuo karto pakeldavo akis, atidžiai mane nužvelgdavo, nusišypsodavo ar susiraukdavo. Bandydavo kažką sakyti, tačiau ir vėl kibdavo į rašybą. Po minutėlės įteikė savo darbą ir nusisuko į langą. Visa povyza rodė, kad aš jo nebedominu.

 – Dėkoju..  – pralemenau. Greit susivokęs, kad jo geriau netrukdyti, tyliai išsliūkinau pro duris.

Išėjau laukan ir giliai atsikvėpiau. Fu, net lengviau pasidarė! Suskambėjo mobilus.

 – Alio,  – atsiliepiau.

 – Na, gavai pažymą?  – teiravosi man mielas moteriškas balsas.

 – Gavau…  – tyliai šnibždėjau, tačiau supratęs, kad keistasis žmogus jau praeityje, vos ne rėkte išrėkiau,  – gavau!

 – Girdžiu, girdžiu,  – juokėsi balselis. –  Dabar galėsi teises pasikeisti. Tiesa, o tas psichiatras koks  – gal įdomus žmogus?

 – Įdomus? Ne tas žodis…

Saulius Veržikauskas  

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.