Smurtas. I dalis

Photo by Sydney Sims on Unsplash

Kaip pasakytų geras lietuvių kalbos žinovas: nepiskite man proto!

Ir prašau čia neaikčioti bei įsižeidinėti. Nes, pasirodo, mes nesame pūkuoti kačiukai ir gyvename ne rožiniame pasaulyje.

O užkniso nuolatiniai padejavimai apie tai, kad tie, kas nepritaria šakalienės vaikų įstatymui, tas pritaria vaikų daužymui.

Kažkokie bukapročiai nusprendė, kad mes gyvename utopiniame rojuje, kur net ant žiogelio užlipti negalima, nes, bl.., tai yra gyvybė, vertybė ir t.t. ir pan.

Žmonės nėra idealūs, o jei tiksliau pasakius – žmogaus idealas visai ne toks, kokį mums bando primesti.

Pirmiausia: mes dar esame ir vis tik liksime gyvuliais. Ir tai yra labai smagu, pasirodo, mus sutvėrė gamta, evoliucija, mes tokie, kokie esame, pasidarėme per ilgus tūkstančius ir milijonus metų. Mes – tikrinti, patikrinti ir pertikrinti. Mūsų elgsena, mūsų emocijos, norai ir sprendimai yra būtent tokie, kokie ir turi būti. Jei būtų buvę kitokie, nebūtume išlikę.

Švaisčiojimai apie “taiką visame pasaulyje” ir “pasaulį be bado”, švaisčiojimais ir liks, nes realybė yra griežta bei nepaperkama, nepriklausoma nuo mūsų nuomonių bei pasaulėžiūros.

Tyčia atlikau nedidelį eksperimentą: savo facebook’o sienoje įkėliau apklausą, kur reikėjo atsakyti į klausimą, ar tavo aplinkoje yra žmogus, kuriam norėtum užvažiuoti per marmūzę.

Ir, ką gi, kaip ir tikėjausi – kiek daugiau nei pusė atsakiusiųjų kažkam per nosį užvažiuoti norėtų. Ką tai reiškia? Žmogus yra visai ne stebuklingas padaras, ne toks, kokį mums bando primesti žiniasklaida, partijos ir visokie sušikti moralės saugotojai.

Ir, aš jums dar pasakysiu. Ar žinote, kodėl neinu pas kaimyno žmoną? Todėl, kad bijau gauti į kaulus. Kodėl nebandau išmušti eilinio priparkuoto automobilio stiklo ir pasiimti ant sėdynės atsainiai numesto mobilaus telefono? Nes bijau būti nubaustas.

Visa mūsų kultūra ir “moralė” yra grįstos tik baime. Gerai pagalvokite prieš bandydami prieštarauti.

Žinote posakį: būti savimi man trukdo Baudžiamasis Kodeksas? Tai labai tiksli, nors gal ir juokingai skambanti tiesa.

Tačiau kiekvienas žmogus taip pat turi sunkiai apibrėžiamus vidinius stabdžius. Be reikalo mes nežudome, nemušame, negriauname. Jei tai vyksta, reiškia, buvo reikalas. Gal ir ne visiems suvokiamas, bet buvo.

Ir čia vėl grįšiu prie šakalienės įstatymo. Negalima mušti vaikų.

Toks apibrėžimas visus mus, mąstančius ir nemąstančius pastato į idiotų gretas, gretas, kuriose stovi išsirikiavę nei evoliucijos, nei gamtos nepaliesti robotai, kuriems reikalingi labai tikslūs programiniai nurodymai.

Būkime nuoseklūs: jei įstatymiškai apibrėžinėjame elgesio su vaikais ribas, tai viešai pripažinkime, kad esame paskutiniai kvailiai, nesiorientuojantys aplinkoje. Jei mums reikia tokių gairių, reiškia, arba mes atkeliavome iš kitos planetos, arba esame besmegeniai. Tada instrukcijos reikalingos viskam: štai, ant plaktuko tiesiog būtų privaloma užrašyti: draudžiama skaldyti galvas! Draudžiama daužyti per pirštus, kojas, kitas kūno dalis! Draudžiama daužyti langus, vazas ir televizorius! Surašykime penkiadešimties tomų plaktuko naudojimo instrukciją, nes, mes juk, kvailiai kvailiausi, bet įstatymo raidės jokio suvokimo neturime!

Grįžtu prie apklausos. Taip, žmonės nori kažkam užvožti. Tokia realybė. Įvedus draudimus, noras nesumažės. Tik atsiras eilinė baimė būti nubaustam.

Ar normalu visuomenę kurti ir puoselėti ant baimės pagrindų? Vyrai lupa moteris, šeimose mušami vaikai. Nejaugi to daužančiojo smegeninė, sužinojusi apie bausmes, pakeis savo struktūrą? Smegenys apsivers? Niekada.

Tūlas sakys – muša, nes girtuokliauja. Ir viskas: toliau patirinėti priežastis jau smegenėlių neužtenka.

Dėl ko žmonės nusirita į patį pakraštį ir tampa smurtautojais ir ką reikia daryti, kad to neatsitiktų?

Apie tai skaitykite poryt.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.