Smagus sapnas apie mirtį

Ai, sakau, parašysiu ką nors ir savo malonumui. Dabar, kai dienų dienom užsiėmęs ūkininkų, parduodančių gerą maistą, paieškomis, smegenis kiek užspaudžiau, mažiau fantazijų leidžiu, bet sunku kentėt.

Kaip tyčia, susapnavau tokį neįtikėtiną sapną, kad negaliu juo nepasidalinti. Kai saviškei jį papasakojau, tai labai stebėjosi ir patarė užsirašyti.

O sapnavau aš, kad numiriau…

… Pačio mirties momento nepamenu, matyt, be sąmonės buvau, kas ir kaip  –  užmušė ar nuo ligos miriau  –  nežinau. Pajutau, kad sėdžiu Mėnulyje, ant akmens, nukabinęs kojas (kažkoks kūnas kaip ir buvo likęs) ir stebėjau Žemę. Žemė užėmė nemažą dalį horizonto, buvo žydrai balta, miela akiai ir jauki. Mėnulis gi buvo šešėliuose juodas, kaip mirtis, o kur apšviesta Saulės  –  geltonas. Ant žemės buvo tarsi koks pelenų sluoksnis užbertas  –  aiškiai mačiau minkštą Mėnulio gruntą.

Paspoksojus į Žemę ir nieko nemąstant, truputį atsibodo. Pradėjau dairytis aplinkui ir pamačiau, kad tokių, į Žemę spoksančių, buvo daugiau. Nejutau jokios baimės, nei nerimo, tik buvo nuobodoka, tad, pradėjau aplinkinius kalbinti. Žodžiai sklido iš vidaus, bet buvau savo likimo draugų išgirstas, o taip pat aiškiai girdėjau jų atsakymus. Teisingiau būtų įvardinti  –  ne “girdėjau”, o “suvokiau”.kosmos

  –  Kodėl mes čia?  –  išspaudžiau telepatinį klausimą.

 –  Čia visi po mirties patenka,  –  išgirdau tokį patį atsakymą.

 –  O kodėl mes nepasiliekame Žemėje?

 –  Ten jau vietos nebėra, dabar visi pradžiai keliauja į Mėnulį.

 –  O paskui?

 –  Paskui… Kaip kas. Mes, tikintieji, sėdime ir laukiame, kiti, neapsikentę, pradeda keliauti.

Susivokiau, kad nesu tikintis ir supratau, kad manęs taip pat laukia kažkokios nežinomos kelionės. Tačiau buvo įdomu sužinoti, ko laukia tikintieji.

 –  Ko jūs laukiate?

 –  Patys nežinome. Tačiau mes tikime ir kažkas tikrai turėtų įvykti, Dievas mūsų nepaliks taip  –  nežinioje.

“A, nu aišku”  –  pamaniau tik sau (tikiuosi tikintieji to “negirdėjo”),  –  “jūs ir taip visą gyvenimą kažko laukėte ir tikėjotės, tad laukite ir toliau”.

Nusprendžiau, kad pats neturiu ko laukti ir, kaip dar būnant gyvam, viską privalau imti į savo rankas.

 –  Klausykit, o aš galiu skraidyti?  –  draugiškai paklausiau savo likimo brolių.

 –  Laisvai,  –  suvokiau raminantį atsakymą,  –  pabandyk, pamatysi, kaip tai lengva.

Kiek laiko buvau jau miręs, nežinojau, tačiau suvokiau, jog labai noriu aplankyti savo artimuosius Žemėje. Kai tik to užsinorėjau, pajutau, kad milžinišku greičiu lekiu link gimtosios planetos. Įdomu buvo tai, kad aiškiai mačiau artėjančią Žemą, o tuo pačiu ir tolstantį Mėnulį. Mačiau viską aplinkui ir supratau, kad aš  –  viena didelė, viską matanti Akis.

Žemę pasiekiau akimirksniu, sulėtinau tempą ir pradėjau leistis į apačią. Supratau, kad neįsivaizduoju, kur papuoliau, todėl akimirksniu vėl atsidūriau toliau nuo planetos, kad stebėčiau žemynų kontūrus ir pradžiai bent atsirinkčiau Europą.

Stebėjau Afriką, Aziją, ir va ji, mano mieloji Europa.

Netikėtai atsidūriau namuose. Mano moteris vaikščiojo po kambarį, kalbėjosi telefonu. Aš, visas išsišiepęs, stovėjau vidury kambario ir mosikavau rankomis. Moteris nereagavo.

Staiga toptelėjo aiškus suvokimas, kad mes esame absoliučiai skirtinguose pasauliuose ir vienas kitam nebeturėtume trukdyti.

“O jei po mano mirties jau praėjo keli metai ir aš ją būčiau užtikęs su nauju draugu ar vyru? Kas iš to  –  tik susinervinčiau ir vis tiek nieko nepakeisčiau. Tuo labiau, kad ji turi gyventi toliau. Ne, reikia dingti iš čia. “

Dar kiek pasvarstęs, kad turėčiau aplankyti vaikus, nutariau netrukdyti ir jų. Tuo labiau, kad nejaučiau jokios graužaties, prisirišimo, nostalgijos ar noro sugrįžti. Buvo pakankamai gera ir man į galvą atėjo mintis, jog gamta yra pats protingiausias kortų dėliotojas ir sutvarkė viską taip, kaip ir turi būti. Gyviesiems  –  gyvenimas Žemėje, man  –  džiugios kelionės po neištirtus pasaulius.

Akimirksniu ir vėl atsidūriau tarp savo likimo brolių Mėnulyje.

 –  Kaip sekėsi?  –  išgirdau klausimą.

 –  Ai, nieko įdomaus. bandysiu keliauti kažkur kitur.

Pažvelgiau į kitą pusę nuo Žemės. Jaučiausi, tarsi mažas vaikas, paplaukiojęs valtele prūde ir atsistojęs prieš beribį banguojantį okeaną. Mačiau tik slėpiningą tamsą, nudažytą galaktikų telkiniais. Labai norėjosi sužinoti, kas yra ten  –  už milijardų šviesmečių.

 –  Ei, klausykit,  –  prabilau į kolegas numirėlius,  –  o ar galėčiau nukeliauti į Visatos pakraštį?

 –  Nežinome. Kas iškeliavo, dar niekada negrįžo, nepapasakojo.

 –  Kodėl nekeliaujate jūs?

 –  Baisu. Ten, tamsioje gilumoje, už milijardų kilometrų nuo Mėnulio, mes galime pamesti Žemę ir niekada jos nebeatrasti. Juk ji tokia mažytė, pamesti ją taip lengva…

 –  Neteisingai mąstote,  –  susivokiau, kad jau pradedu mokyti seniau už mane mirusias dvaseles,  –  atstumų nebematuojame nei kilometrais, nei laiku, mes galime keliauti visai kitomis erdvėmis ir Žemės neprarasime niekada, kad ir nuo jos atsidursime už begalės šviesmečių. Ji visada bus šalia, kaip ir dabar.

 –  Ne, mes geriau lauksime čia. Kažko… Jis žadėjo rojų, jis nemeluos… O tau  –  sėkmės kelionėje.

 –  Iki,  –  ramiai ir su džiaugsmu atsisveikinau. Suvokiau, kad tikrasis gyvenimas tik prasideda, kad prieš akis  –  naujos, stebuklingai pasakiškos įdomybės. Ir aš jas pamatysiu. Jos bus mano gyvenimo dalis, o aš  –  jų.

Pajutau, kad milžinišku greičiu lekiu į viliojančią tamsą, kuri palaipsniui pradėjo virsti pasakišku spalvų pasauliu…

Va, čia aš ir atsibudau! O taip norėjosi sužinoti, kas yra ten, už suvokimo horizonto!…

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.