Saulius Jasionis Madagaskare

Sauliaus Jasionio atminimui

Publikuojame įdomiausius post’us, kuriuos Saulius Jasionis skelbė savo facebook puslapyje “Saulius Jasionis Madagaskare”… (kalba netaisyta)

2017 m. gruodžio 12 d.

Atejo laikas bent kazka pasakyt apie Madagaskaro zmones. Trumpai butu mazdaug taip: atsipalaidave ir viskuo patenkinti. Neteko matyt paniurusio veido. Liekni, fiziskai stiprus ir.. beveik visi jauni. Ar senukai kazkur slepiasi, ar ju is viso nera – nesuprasi. Rasine tapatybe labai ivairi, nuo grynu mongolidu, polinezieciu iki grynu negridu ir netgi masaju vakarineje pakranteje. Na ir visu variantu “misiniai”.
Jau oro uoste nustebino, netgi ismuse is veziu pareigunu geranoriskumas ir paslaugumas. Mieste jie irgi tokie patys.
Atrodo, tarsi visi gyventojai uzsiiminetu prekyba: visur kazkas parduodama. Bet neikyriai.
Vyrus, aisku, kamuoja klausimas: o kokios ten moterys? Didzioji dalis – grazios ir labai grazios. Ir labai pragmatiskos. Panasu, kad ta diktuoja gyvenimo salygos mieste – kolonializmo palikimas. O apie visa kita nepasakysiu geriau nei vienas rusas, pabuves Madagaskare, parase internete: “… ir grizes namo jau niekada nelakstysi paskui aukstuomenes grazuole. O kam? Jeigu jau supranti reiskiniu esme…”.

2017 m. gruodžio 17 d. 

Nezinau ar kam naujiena, bet Madagaskare nera nuodingu ar kitaip pavojingu gyvunu. NE VIENO. Tiesa, teoriskai yra krokodilu, bet praktiskai jau beveik isnyke, tiksliau suvalgyti (dabar maistui auginami fermose). Na, vandenyne gyvena rykliai, betgi nebutina maudytis ten kur pavojinga. Naminiu gyvuliu bei pauksciu augintojams irgi rojus – nera plesrunu. Netgi vietines bites negelia. Zodziu, taikos sala.

2017 m. gruodžio 23 d.

Kaimelis Mahambo. Tokiu vietu rytineje pakranteje daug. Jaukus ir saugus nuo rykliu papludimiai, zveju nameliai ir viesbutukai – bungalo, maistas tiesiai is juros…
2017 m. gruodžio 25 d.

Siandien tarsi priklausytu paskelbt ka nors kaledinio. Bet mane, kaip, tikiuosi, ir daugeli jusu pykina nuo egluciu, lempuciu ir bereiksmiu feisbukiniu “linkejimu”. Madagaskare to irgi yra, nors ir ypac mazai. Bet cia yra ir tikros Kaledos – be vaidybos, su tikru dziaugsmu, kaip realiai geresne, dziaugsmingesne diena uz visas kitas. Tikri zmoniu veidai…

2017 m. gruodžio 26 d.

Sira – druska. Nuotraukoje naturali garinta Indijos vandenyno druska. Labai stambiais kristalais.
Beje, cukrus malagasietiskai – siramamy, kas pazodziui isvertus reiskia “mamos druska”.

2017 m. gruodžio 27 d.

Kadangi daug mano draugu – pauksciu augintojai, vis kamuoja pareiga pristatyt Madagaskaro vistas. Tiksliau paukscius, nes sportiniu veisliu atstovai pagal nerasyta taisykle vistomis nevadinami. Ir vis niekaip neprisiruosiu padaryt normalia fotosesija, tad kol kas tik atsitiktiniai vaizdeliai. Nuotraukose nera grynakrauju pauksciu, kol kas tokiu neteko sutikt. Tik susidaryt bendram ispudziui. O paskutine nuotrauka – man mieliausia. Perinti vistuke. Kambary. Kaip LT senais gerais laikais… Nors cia saugu, perintiems pauksciams niekas negresia, guzta paruosiama ramioj vietoj namelyje. Tiesiog… patys suprantat del ko.

2017 m. gruodžio 28 d.

Madagaskaras nera vaniles tevyne, bet dabar siuo antru pagal kaina ir verte prieskoniu aprupina 80 proc. pasauliniu poreikiu. Negana to, butent Madagaskare uzauginta vanile yra geriausios kokybes. Atrodo, vaniles cia turetu but visur. Panasiai ir yra. Nuotraukoje vaniles “ankstys”. Butent tokios puikuojasi ir Europos parduotuvese. Deja, cia yra brokas – perdziovinta, neteisingai fermentuota vanile, praktiskai beverte. Tokia dominuoja tiek pasaulio rinkoje, tiek cia. Gera, is tikruju vertinga vanile – retas dalykas.

2017 m. gruodžio 30 d.

Chameleono vietines moterys bijo kaip velnias kryziaus. Pamate puola i panika ir lekia zviegdamos, net nezinau su kuo palygint tokia baime. Cia tikima, kad i chameleonus isikunija ramybes nerandancios mirusiuju sielos.
O karta 3 metuku mergaite pamate mano telefone jurinio ungurio nuotrauka ir pradejo verkt is baimes. Sito man niekas nepaaiskino. Teko skaityt, kad maziausiai zmoniu paliestame regione – Ankaranos plynauksteje upese gyvena kietaodziai unguriai. Jie mazi, apie metro ilgio, bet tokie nagli, kad kandzioja zmones. Gal cia kaip nors susije?

2018 m. balandžio 1 d.

Priessventinis pokalbis malagasietiskai.
-Ar rytoj eisi i baznycia?
-Nezinau, turbut ne.
-Kodel?
-Nelabai as katalikas…
-Tai tu velnias (“demon” – rankomis parodo ragus).
-O kas yra velnias?
-Nezinau.
-Jis geras ar blogas?
-Labai blogas.
-Ka jis blogo daro?
-Nezinau.
-Tai gal jis geras?
-Ne.
-Ar jis valgo zmones?
-Taip.
-Kur jis gyvena?
-Nezinau. Madagaskare jo nera, kazkur kitur.

2018 m. balandžio 28 d.

Patinka man eismas Toamasinoj. Tiksliau eismo prieziura. Tokios kaip specialios keliu policijos nera. Taciau pareigunu gatvese pilna, cia ir paprasti policininkai, ir kareiviai, ir zandarai. Neturi jokiu greicio matuokliu anei alkotesteriu, bet turi kalasnikovus. As net nezinau ar cia yra kokios nors eismo taisykles, nes visam beveik milijoniniam mieste maciau vos kelis kelio zenklus. Atrodytu, kad bardakas ir daro kas ka nori, is dalies taip ir yra, bet is tikruju eismas daug saugesnis nei Europoj. Neteko girdet, kad mieste suvazinetu zmogu ar ivyktu kokia rintesne avarija. Ir nelaksto niekas, pestiesiems nebaisu per gatve eit. Nesivarzo sest uz vairo isgere, oficiali bauda uz vairavima neblaiviam nesiekia vieno euro. Kur kas didesnis nusikaltimas vairuot iki puses nuogam. Ar yra korupcija keliuose? Ne. Tiesiog iprasta uz kiekviena pazeidima moket pareigunui, o kartais ir siaipsau, jeigu nenori, kad jis rastu problema. Kodel man visa tai patinka? Todel, kad realiai veikia. Eismas saugus, vairuotojai vairuoja atsargiai, nes pareigunai akylai stebi, kad nebutu pazeidimu. Tiksliau, stengiasi priciupt kiekviena net smulkiausia pazeideja, nes cia gryni pinigai jiems, juk reikia maitint seimas. O vairuotojui koks skirtumas kam moket, valstybei ar pareigunui? Skirtumas yra- pareigunas ne toks gobsus. O ir valstybei gerai, lengva islaikyt dideli buri pareigunu – algas patys susirenka. O kai valstybei gerai, tai ir liaudies nesmaugia mokesciais. Ir gyvena sau visi laimingai. Ir viena paprasta tiesa akivaizdi: kuo maziau taisykliu, tuo saugiau, tuo visiems geriau.

2018 m. gegužės 6 d.

Pokalbis vandenyno krantinej Toamasinos centre.
Vakarejant iki tol buves margas ir ivairiomis kryptimis judantis zmoniu srautas issigrynina. Siaures kryptimi isilgai pakrantes, link uz keliu simtu metru esanciu brangiu ir padoriu europietisku restoranu traukia merginos. Labai grazios ir nelabai, jaunesnes ir vyresnes, visos pasipuose ir isryskine demesio vertas kuno linijas. Prieje kelio gala jos ramiai suses prie baseino ar sustos ant saligatviu, savo skvarbiomis akimis gaudydamos kiekvieno balto vyro zvilgsni.
– Visos sios merginos tikisi “pakabint” balta vyra?
– Taip.
– Uz pinigus?
– Taip.
– Jos visos- prostitutes?
– Ne.
– ?
– Madagaskare nera prostituciu. Cia ne Europa.

2018 m. gegužės 25 d.

Pokalbis Indijos vandenyno krantinej.
– Ziurek, vaza eina. (Vaza gasiu kalba – baltasis zmogus)
– O tai as – ne vaza?
– Ne. Tu gasy. (Suprask – malagasis, madagaskarietis)
– Kodel?
– Tu dirbi kaip gasis, kalbi gasiskai, valgai gasiu maista. Vaza taip nedaro.

Tai va taip paprastai keiciasi priklausomybe kazkokiai “tautinei” etiketei. Gasis tai gasis, galgi ne blogiau nei lietuvis.

2018 m. birželio 9 d.

Kuo ilgiau cia bunu, tuo labiau stebiuosi. Rytine pakrante – svelnus tropinis klimatas, idealios salygos augti bet kam, kas tik auga ant sito svieto. O geriausiai cia tarpsta patys brangiausi augalai: vanile, gvazdikeliai, avokadai, ypatingi tik cia augantys mangai ir papajos, muskatai, kakava ir kava, dar daugybe visokiu vaisiu ir vaiseliu, jau nevardiju keleto rusiu bananu, ju tarpe ir labai skaniu laukiniu, visokiu ten pipiru ir cinamonu. Dziunglese renkami daugelio geidziami, bet neragauti keliu skirtingu egzotiskiausiu aromatu burbono pipirai ir tamsus, beveik juodas, orchideju kvapais persisunkes laukiniu biciu medus. Atrodo, rojus, i kuri verzte verziasi viso pasaulio sodininkai, nes butent cia galima igyvendint slapciausias ir drasiausias svajones. O yra atvirksciai: niekam sis krastas neidomus. Plyti dykynes, kuriose nuolat isdeginamas ataugantis miskas, kazkada buve sodai baigia sunykt… Ir visa tai esant neimanomai mazoms zemes kainoms ir bene pigiausiai pasaulyje darbo jegai.
Apie bitininkyste is viso atskira kalba. Zinau gi kokie reikalai Europoj su bitemis. O cia – nieko! Tik pakabint kokia dezute ar tusciaviduri medzio gabaliuka atviru galu ir kai atleks spiecius rinkt medu. Pakabint tiesiog lengviau nei laukiniu ieskot. Jokiu ten aviliu, remeliu, galvos sukimo del ligu ar spietimu. O medus gerulis! Ne veltui kadaise Madagaskaras buvo didziausiu medaus ir vasko eksportuotoju.
Nieko as cia nesuprantu…

2018 m. birželio 10 d.

Papasakosiu jums tokia istorija.
Pas pagyvenusia dama prancuze – vaniles plantatore dirbo sodininkas. Ne siaip paprastas sodininkas – sventas zmogus. Tikrai. Teko man su juo ne karta bendraut, isitikinau. Vabaliuko nenumins, lapelio nenulaus, zmogui piktesnio zodzio nepasakys. Su augalais kalbasi kaip su draugais, o jau rankos lengvumas… Taigi, tikras Sodininkas, kokie tik pasakose gyvena.
Ir stai sugrizta seimininke is rytinio pasivaiksciojimo po vietos turgu. Be visu kitu pirkiniu parsinesa eziuka. Grazu, meilu, laukini eziuka. Dziaugiasi pirkiniu, rodo sodininkui, kad ir anas pasidziaugtu. Anas irgi dziaugiasi. Tikrai grazutis eziukas, rubuilis. Na, ka darysi, ima sodininkas astru peili – pjaus jau ta eziuka. Bet seimininke ji sustabdo: ne, einam i miska. Aaaa- galvoja sodininkas,- seimininke gedijasi pjaut eziuka prie kitu zmoniu (plantacijoje buvo ir daugiau darbininku). Na, idejo ta eziuka I pinta krepseli ir nesa miskan. Atejo, seimininke iseme eziuka is krepselio ir… paleido! Ir liko sodininkas zado netekes su peiliu rankoj. Kaipgi taip? Sumokejo 20000 ariariu uz tokios grozio eziuka ir paleido!
Tas sodininkas – ne eilinis gasis, o is tiesu sventas zmogus, kuris, sakau gi, saugosi, kad vabaliuko nenumintu.

2018 m. birželio 12 d.

Turbut retas zinot kas cia. Kolos riesutai ar gal greiciau pupeles, kakavos giminaites. Butent ju pagrindu kadaise buvo sukurta coca-cola ir pepsi-cola. Dabar, zinoma, siuose gerimuose kolos nera. Energetinis dalykelis, turintis daug kofeino. Madagaskare ir dabar naudojamos pagal paskirti, pagrinde kokteiliu gamybai. Gatvese gaminami tokie kokteiliukai: sumalami ivairus vaisiai, kiausinis (su visu lukstu) ir kolos pupa. Mmmmm :). Isbandykit, nepasigailesit ;).

2018 m. birželio 13 d.

O kas gi cia? Dievu maistas – nei daugiau, nei maziau. Zaliava gerimo, kuri gerdavo acteku imperatoriai ir del kurio surogatu dabar kone visos civilizuoto pasaulio moterys bei vaikai kraustosi is proto. Neliko acteku anei ju imperatoriu, mazai kas bepasigamina tikra sokolada (parduotuvese jo neparduoda), o kakava liko – vis tokia pat ori, galinga, pats tikriausias dievu maistas. Nepaisydama to, kad is jos dabar tyciojasi kas netingi, gamindami ivairiausio plauko slamstmaisti ir tokio pat lygio gerimus, ji isliko tokia pat ir laukia savo valandos. Laukia tu, kas ja ivertins su derama pagarba. Kaip kadaise, kol i acteku zeme nebuvo izenge konkistadorai.

2018 m. birželio 23 d.
 

Nuotraukoje kakavos pupeles. Sviezios, gyvos, ka tik isimtos is vaisiu. Neteko tokiu matyt parduotuvese? Zinoma, tokiame buvyje Europos jos niekaip negali pasiekt. Geriausiu atveju pasiekia dziovintos (irgi gyvos), bet tai retas, ekskliuzyvinis produktas. O dazniausiai fermentuotos ir net kepintos. Prarade kartuma, su atsiskleidusiu charakteringu kakavos aromatu, bet kartu prarade didziaja dali veikliuju medziagu, del kuriu ypatingo komplekso kakava ir laikoma dievu maistu – Theobroma cacao.

2018 m. birželio 24 d.  

Seniai nieztejo rankos parasyt apie gasiu socialini gyvenima-santykius. Taciau tema tokia plati, kad rasyt reiketu ne Fb lygio straipsniuka, o stora knyga. Ir patys santykiai tokie skirtingi nuo europietisku, kad vien ju supratimui reikia pakankamai ilga laika pagyvent tarp ju. O ir sala didziule, daug skirtingu paprociu. Todel apsiribosiu trumpais pastebejimais apie atskirus socialinio gyvenimo niuansus ir vienu regionu, kuriame gyvenu.

Vyrai ir moterys – amzina tema. Tik kalbant apie gasius deretu sakyt “moterys ir vyrai”, nes matriarchatas cia labai stiprus ne tik tradicinese, bet ir krikscioniskose, ir netgi musulmoniskose seimose. O sios dienos pastebejimas apie vertinimus ir roles seimoje.

Vyrai gasiai moteris vertina pagal amziu, grozi, seksualuma, buitinius sugebejimus. Visai kaip europieciai. Nezinau del intelekto ir nera pas ka paklaust – niekas nesuprastu apie ka kalba. O stai moterys vyrus visiskai atvirksciai. Jeigu europietems moterims svarbus vyru amzius, isvaizda, dar ten kazkokie dalykai, o kai kurioms netgi intelektas, tai gasiu moterys i sias savybes absoliuciai nekreipia demesio. Joms nesvarbu kiek vyrui metu, kaip jis atrodo, kokia jo sveikata ar pomegiai ir pan. – sios savybes cia reiskia lygiai nuli. Svarbu tik vyro galimybes, kiek jis gali aprupint moteri ir vaikus. Poreikiai priklauso nuo socialinio sluoksnio: zemiausio sluoksnio atstovems geras vyras tas, kuris gali nupirkt ryziu ir karta per savaite kokia zuvi ar visciuka, na o princesems jau reikia grozio salonu, brangiu drabuziu, aukso ir pan. Siaip sie sluoksniai daugiau niekuo ir nesiskiria. Jeigu moteris pasirenka vyra kaip sau tinkama ir, kaip sakoma Europoj, “atsiduoda” – cia tas irgi nieko nereiskia. Gali but kazkokie formalus isipareigojimai, bet tik formalus. Realiai vyras yra tinkamas tol, kol neatsiranda dar tinkamesnis. Tada moteris juos tiesiog pakeicia. Be triuksmu, teismu ir pan. nesamoniu. Tai va taip trumpai apie seimynini gyvenima.   Apie mazu salu “sindroma”.

Kaip zinia, malagasiai, nors gyvena salia Afrikos, su ja turi labai mazai bendro. Tiek antropologiskai, tiek kulturiskai. Kazkokia mazyte dalele gyventoju cia atsikele is Afrikos zemyno, genetikai sako, kad tik vyrai, bet pagrindine mase ne taip seniai kanojomis atplauke is Polinezijos. Ir atrodo jie kaip polinezieciai, ir kalba Polinezijos- Malaju grupes, ir…
Panasu, kad dabartiniai malagasiai nebuvo dideliu salu pastovus gyventojai, o buvo klajokliai po mazas saleles. Stai taip klajodami po Indijos vandenyna ir atklajojo iki Madagaskaro. O ka reiskia mazos saleles? Reiskia, kad jose ribotas maisto kiekis. Taigi, atplaukia tokia gentis i sala or gyvena ten kol viska suvalgo ir sudegina. Kai jau nieko nelieka, seda i kanojas ir plaukia ieskot kitu tinkamu gyvenimui vietu. Ten vel tas pats. Ir atrade Madagaskara jie elgesi taip pat, tik cia uztruko ilgiau – sala didziule, kad viska suest, reikia gerai pasistengt. Na bet nedaug jau liko iki finiso.
Kitas mazu saleliu ypatumas – kraujomaisa. Gentis ribota, tuoj visi tampa giminemis, o cia jau pavojus islikimui. Ir dave motule Gamta moterims viliojimo mena. Tik pasirodydavo koks svetimsalis tokioj salelej, nebuvo jam sansu atsispirt moteru kerams. Kiek gi doru krikscioniu Indonezijos salyne dusias pardave. Kaip viliojo? Sokiu. Ir tas sokis pas gases itvirtintas genetiskai. Dar mazos mergaites, vos keliu metuku, is prigimties moka sokt. O kaip soka dideles, turbut nereikia pasakot. Nesgi parduos vyrai duseles dar iki Madagaskaro nedavaziave

:).   2018 m. birželio 25 d.   Rytoj Madagaskaras svencia nepriklausomybes diena. Issilaisvinima is prancuzu kolonizacijos. Is tikruju tai nesuprasi nuo ko jie ten issilaisvino ir jie patys nesupranta. Nes de facto savo valstybes vistiek nevaldo. Na o svest pradeda jau siandien. Kaip svencia? Valgo, geria roma, soka, na ir visa kita kas sauna i girtas galvas, cia jau nesunku susigaudyt.

Ir pasikalbejom taip su lietuviais: nuo ko gi tie gasiai issilaisvino? Ogi nuo savo galimybiu. Prie prancuzu buvo vystomas ukis, jie kazka dirbo, kazko mokesi kas norejo, turejo kazkokia perspektyva. Zinoma, juos isnaudojo svetimsaliai. Dabar isnaudoja savi oligarchai, joks ukis nevystomas, svietimo nera, isvaziuot is salos negali ir t.t. Betgi fantastiski zmones – linksminasi iki isprotejimo. Svarbu proga svest

:).   2018 m. birželio 27 d.   Kad jau cia gyvenam, tai nusprendem palaikyt malagasius ir prisidet prie Nepriklausomybes sventimo. Vietiniam bare-klube, beje, visai neblogam. Uzeinam trys lietuviai. Aptarnaujantis personalas sujunda sukrunta – vaza apsilanke, iesko geros vietos. Veda prie staliuko sales kampe. Greitai supratom kodel butent ten. Prie gretimo staliuko sedi seimininkas. Ir sito baro, ir eiles kitu. Stambus, platus juodaodis. Juodas kostiumas, balti marskiniai. Ant stalo daug buteliu alaus, viskis, tekila. Is sonu sedi dvi zmonos, prieky keturios besiraitancios sokejos. Bosas laimingas, sypsosi, moja mums, spaudzia rankas, kviecia prie stalo, klausia ar ko netruksta, ar sutiktumem isgert su juo po taurele viskio, ar gal merginu noretumem. Nusprendem: ne lietuvis.

P.S. Tryse isleidom 8 eurus. Uzteko visko.   Pabendravau su austriu rinkeju ir pardaveju. Didziuliai, dar sviezi randai ant sono ir kaires rankos. Ryklys. Mazas, tik simtakilograminis pasitaike, tai to tricepso ir pavalge su sonkauliukais, paliko zmogu gyva. O jus: uodai, erkes, sirses… Atsipeikekit. Kokius rusus Sibire bent meskos kartais sueda, malagasius rykliai ar kasalotai (tie bent nesikandzioja, rija ciela, nes gi pagal ju dydi ar zmogus, ar krevete – nedidelis skirtumas), o lietuvius tik uodai kanda.  

2018 m. birželio 28 d.  

Vienos anties istorija.
Draugei sakau: noriu valgyt, nupirk ka nors. Duodu 5 eurus, eina i turgu. Turgai cia visur, toli eit nereikia. Po desimties minuciu pareina, krepsy antis. Dziaugiasi: riebi antis ir nebrangi. O as noriu valgyt. Sakau: tai kur maistas? Sako: taigi va, greitai, papjaunu, isverdu ir pavalgysi. O ta antis ziuri i mane. Kaip zmogus. Sakau: NE. As pavalgysiu ryziu. O anti paleisk, tegul vaiksto po kiema. Nesuprato manes malagasiai, galvoja gal nesveikas. Na bet antis liko gyva ir as tuo dziaugiuosi.

2018 m. birželio 30 d. (paskutinis įrašas)
 
Madagaskare gyvena nemazai kinu. Yra netgi klanai, simtameciai. Ypac Toamasinoj – cia uostas, auksas, pinigai, zodziu, tas ko reikia kinams. Visi zino, kad kinai valgo sunis. Bet tai nera taisykle – Madagaskaro kinai sunu nevalgo. Laiko nesvariu maistu. Jie uzmusa suni, deda i backa ir laukia kol prisiveis musiu lervu – dziku. Tada juos kepa ir valgo. Tai yra svarus maistas. Isbandykit, gero apetito 

;).

Posted in Interneto tautosaka, Neišgalvotos istorijos and tagged , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.