Pats paprasčiausias, bet ir pats skaniausias patiekalas: vengriškas guliašas

Visada važiuodamas į vengrus stebėdavausi: na, kaip jie kalba kažkokia paukščių kalba, kurios net žodelio nesuprasi?! Sakykim, išgirsti kalbant kokį slavą ar italą, vis tiek nors žodelį supranti, o jau vengrai tai, po velnių, kaip kokie estai: nieko nesuvoksi. Absoliučiai.

Po to, kai į Europą plūstelėjo migrantai –  buvę piemenys (nors viduj piemenimis ir liko), vengrais pradėjau po truputį žavėtis: sugeba, rūpužiokai, su problemomis tvarkytis! Sieną pastatė, Europai špygą parodė ir gyvena sau.

A ko aniems negyvent? Šalis nuostabi – auga viskas, kas įmanoma, žemių ir ganyklų daug, vyną sau gaminasi, kaip ir alų, pramonę vysto, miestuose tvarka ne prastesnė nei Vokietijoj, žmonės išsilavinę, kultūringi, kažkiek nacionalistai, bet tai tik į gerą. Maistas ir klimatas – nuostabūs, vynas nebrangus ir kokybiškas, keliai superiniai… Vienu žodžiu.

Bet aš ne apie tai noriu papasakoti.

O apie vengrišką guliašą.  Drąsiai galiu pasakyti – tai maistas tinginiams, tačiau aukščiausios prabos! Darbo minimumas – rezultatas maksimalus. Tikrai.

Per teliką girdėjau pasakojant: vengrai šį patiekalą gamindavo lauke, kai eidavo gyvulių ganyt, kai neturėdavo ką veikti, o norėdavo valgyti ir patiekalo gamybai naudodavo tai, kas po ranka papuldavo, plius, aišku, geros jautienos gabaliukas.

Vienoje vokiečių TV laidoje buvo atliktas eksperimentas. Surinko, žodžiu, į krūvą geriausius virėjus, jų tarpe ir paprastą vengrą, ir paliepė padaryti kuo skanesnį guliašą. Na, stengėsi visi, kaip įmanydami, visokius prieskonius naudojo, mėsą kepino, garnyrus įvairius bruko, tačiau 10 žiūri narių nuomone skaniausias vis tik buvo vengro guliašas. Iš labai paprastų sudėtinių dalių.

Sužavėtas šios laidos išsižiojau, o po to nusprendžiau pasigamint ir pats. Pirmiausia, įsigyjau gražų jautienos gabaliuką. Mano atveju – kažkur nuo sprando. Va, tas gražuolis, dar visas žalias:

WP_20160305_14_45_52_Pro

Vienas svarbiausių guliašo ingredientų – svogūnai. O  jų gailėti tikrai nereikia. Mano 1 kg sveriančiam mėsos gabaliukui paėmiau apie 0,5 kg svogūnų, supjausčiau juos ir, puode įkaitinęs aliejų (apie 100 ml) pradėjau kepinti. Iš karto subėriau ir druską. Kažkur skaičiau, kad druska kažkokiu tai būdu “suriša” kepamus svogūnus su aliejumi ar aliejų su svogūnais, na, per daug nesigilinau, subėriau druską ir viskas. Svogūnus kepinau, kol anie pasidarė lipnūs, karamelizavosi, žodžiu.

Kol jie kepė, susipjausčiau mėsą. Kubeliais, maždaug po 2 – 3  cm pločio ir aukščio. Nematavau, aišku, bet maždaug.

Va, čia visas darbas beveik ir baigėsi, Daugiau beliko tik tinginiauti. Mėsą suverčiau ant svogūnų, įbėriau apie 30 ml smulkiai maltos saldžios ir aštrios paprikos (tai labai svarbu, ši paprika duoda skonio pagrindą!), įmečiau trejetą kapotų česnako skiltelių, maltų pipirų (sakykim, apie 2 gramus – tai nemažai), tris lauro lapelius. Mano skaitytame recepte rekomenduojama dėti pirktinių prieskonių mišinių, tačiau aš jų nenaudoju. tad, lauke paskyniau levandos, rozmarino, radau sausų čiobrelių (čia jau ne lauke, o spintelėj), paėmiau kelis kalendros grūdelius ir mano prieskonių mišinys buvo gatavas. Viską sumečiau į puodą, įpyliau vandens, kad vos semtų mėsa ir, kai viskas užvirė, sumažinau kaitrą iki minimumo ir palikau troškintis 3 valandoms.

Po kiek laiko virtuvėje pasklido neįmanomai malonus apetitiškas kvapas, tad, nors ir nenorėjau, buvau priverstas išgerti taurę vyno. Prie ko čia vynas? Nežinau. Bet gerti skanu buvo :)

Dėl garnyro manęs geriau neklauskit – esu ypatinga žmonių rūšis, vengianti bulvių ir makaronų, o tikrai žinau, kad vengrai prie guliašo patiekia arba bulvių košę, arba vermišelius. Taip, jie prie mėsos tinka. Bet aš paruošiau moliūgų – morkų troškinį, dar atskirai pasigaminau virtų burokėlių salotų ir pasitiekiau šviežių salotų su ridikais mišinį, užpiltą grietine. Na, bet čia mano ir mano moters asmeninės problemos, kitiems tikrai rekomenduočiau bulvių košę ir kokių nors salotėlių, kad ir tarkuoto kopūsto.

Va, kaip atrodė mano vengriškas guliašas:

WP_20160305_18_18_48_Pro

Nemeluosiu: skonis tikrai pasakiškas, apie ką prasitarė ir mano antroji pusė. Šiaip ji tyli arba dūsauja. Šį kartą pagyrė be užuolankų :)

Buvau patenkintas, kad gaminant taip nesudėtingai, gaunasi toks gurmaniškas patiekalas. Vis tik vengrai šį patiekalą tobulino šimtmečiais.

Rekomenduoju visiems!

Saulius Veržikauskas 

 

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.