Patarimai iš Anapus

stock-footage-stairway-to-heavenSaulius Veržikauskas
Žaibas! Dar vienas!

Ramybė…

… Po truputį pradėjau suvokti aplinką. Buvau kažkur, tarsi tirštame, šiltame rūke, kūno ir skausmo nejutau, tačiau tas lengvumas buvo bauginantis, neįprastas. Atslinko baimė… Didelė, viską apimanti baimė. Nežinia ir baimė – dvi nesiskiriančios dvynės. Normaliomis sąlygomis netekčiau sąmonės, tačiau man buvo lemta viską išgyventi… Staiga „vaizdas“ išryškėjo. Pamačiau tai, ko neišvystumei jokiame sapne. Arba, jei tiksliau – tai, ką pamačiau, įmanoma tik susapnuoti…

… Labiausiai stebino nemažas būrys kačių, didelis debesis mašalų, armija varlių ir varlyčių, eilė sraigių, tritonų ir kitokių „jūros gėrybių“. Debesys žuvų apspito mane iš visų pusių. Pasijutau tarsi dideliame akvariume, nors kvėpuoti tai netrukdė. Kvėpuoti? Pajutau, kad neturiu tokio poreikio. Pala, pala, o kur gi mano nosis, burna ir kiti pakankamai man svarbūs organai?!

Pagaliau pastebėjau kažkokius neaiškius žmonių siluetus. „Ačiū Dievui“, pagalvojau. „Niekis, prašom“ – kažkur galvoje (teisybę pasakius, srityje, kurioje normaliomis sąlygomis turėtų būt mano makaulė) išgirdau aiškų ir malonų atsakymą. Bet į tokias smulkmenas, kaip vidiniai balsai, nebekreipiau dėmesio, nes prie manęs jau artinosi tas būrelis švytinčių žmogystų. Pagaliau jie prisiartino ir iš karto nustebino tai, kad jie visi buvo man kažkur matyti. Priekyje, pats pirmas, stovėjo mano geras draugas Mindaugas.

– Sveikas atvykęs, Juliau! – nuoširdžiai ir maloniu balsu pasveikino mane Mindaugas.
– Sveikas… – sumurmėjau, – aš kur?
– Tu ten, kur galų gale visi kada nors nukeliauja,– raminamai kalbėjo Mindaugas.

Staiga toptelėjo baisi nepaaiškinama mintis: Juk Mindė jau keli metai, kaip žuvęs autokatastrofoje!!! Arba aš girtas ,arba negaliu atsibusti! O gal aš… ne, negali būti. TAI aš įsivaizdavau visai kitaip.

– Taip, taip, Juliuk, tu pas mus, geresniame pasaulyje. Tu nemiegi ir tikrai ne girtas, o paprasčiausia, palikai savo kūną ir svečiuojiesi pas mus, – vėl ramiai, maloniu balsu pratarė Mindaugas.
– Minde, rupūže, betgi tu miręs! Taigi dar tavo karstą nešiau! Sakyk, kas čia darosi, nes… nes nervuoja mane, nesuprantu aš čia nieko!
– Nurimk, viskas gerai. Viskas taip ir turi būti, – vėl ramiai pratarė Mindaugas.

Iki ramybės, kurios taip troško Mindė – mano buvęs sugėrovas ir automobilio sprogusios padangos auka, man buvo, kaip pėsčiomis iki Mėnulio. Nevalingai dairiausi aplink. Negalėčiau pasakyti, kad sukinėjau galvą, tačiau, kažkokiu tai būdu mačiau, kas darosi aplink mane iškart iš visų pusių. Pasistengiau nors truputėlį nusiraminti ir susikoncentruoti. Atidžiau „pažvelgiau“ į kitus atėjūnus. Mano nuostabai nebuvo galo: prieš mane stovėjo krūvos mirusių giminaičių, pažįstamų, draugų… Senelis… Pamačiau savo mylimą senelį, mirusį dar tada, kai ėjau į antrą klasę… Tie patys vešlūs ūsai, žydros geros akys, žili plaukai – viskas, kaip prieš daugelį metų. Šalia stovėjo ir šypsojosi kitas labai malonus senyvas žmogus. „Kitas senelis“ – suvokiau, nors kai gimiau, jis buvo jau miręs. Mane apsupo dėdės: Petras, Vytautas, Juozas, Leonas, Antanas… Tetų ir kitų giminaičių net išvardint negalėčiau – tiek daug jų prisirinko. Virš minios kyšojo mano dvimetrinio klasės draugo Egidijaus galva – jis, dar būdamas 20 metų, nuskendo apsivertus baidarei.

– Jėzusmarija! Tai kas gi čia darosi?! – išstenėjau maldaujančiu, išgąstingu balsu.

„Nieko baisaus. Tu grįžai namo“, – galvoje (galvoje?) nuskambėjo raminantis, malonus balsas, – „Pakalbėk su Mindaugu, jis tau viską nuosekliai išaiškins. Tik nusiramink. Viskas gerai, tikrai, gerai“.

Balsas mane kažkiek nuramino. Vis dėlto nusprendžiau viską išsiaiškinti iki galo, todėl mano žvilgsnis (žvilgsnis?) nukrypo į Mindaugą:

– Na, gerai, Minde, paaiškink man, kas čia darosi!
– Pirmiausia, sau turi pripažint vieną labai svarbų dalyką, – maloniai ir švelniai pradėjo Mindaugas.
– Kokį?, – nerimau savo kailyje, nors mane jau pradėjo kankint baisios abejonės…
– Juliuk, tikrai neverta nervuotis ir jaudintis. Tu – miręs. O tiksliau: mirė tik tavo kūnas, o tu dabar esi čia, kitame pasaulyje.
– Ooo ,batai, man!, – pasitvirtino pačios baisiausios mano abejonės. Tačiau, išskyrus nežinią ir mane supančias keistybes, jokie kiti nemalonūs pojūčiai manęs nekankino. Reikia pripažinti, kad jaučiausi nuostabiai, neskaudėjo prieš kelias dienas sumuštos kojos ir nebejutau jokių šienligės sukeliamų reakcijų. Panašiai jausdavausi tik išsidrėbęs šiltam pajūry ir į vandenį įmerkęs pavargusias kojas. Ir dabar jaučiau manyje kažką tai tikro, šilto, malonaus. Ir tai buvo ne degtinė.

– Minde, tai čia dabar kaip? Aš kur: Danguje ar Pragare? Išvis, kas gi man atsitiko?, – sutrikęs pralemenau, – pamenu, važiavau namo iš Varėnos, sustabdė kelių policija, susimokėjau… Po to, ties Šakių rajono riba visu garsu pasileidau „Queen“ “gabalą”, pradėjo linoti ir… viskas – daugiau nepamenu nieko!
– Ech, Juliau, Juliau, – kodėl mano mirtis nebuvo tau pamoka? Nors, dabar tai nebesvarbu. Papasakosiu, kas įvyko. Nors tavo BMW padangos ir labai plačios, tačiau, iškritus lietučiui ir kelio dulkėms susimaišius su vandeniu, jos tapo didelėmis, plačiomis slidėmis. O ties Pilviškiais yra toks žinomas posūkis, jau ne vieną dūšelę mums pasiuntęs. Tu ten ir verteisi, diržo prisisegęs nebuvai, žuvai per kelias sekundes. Jei netiki – galim nulėkti, parodysiu, kas liko iš tavo „bembo“. O gal dar nori suspėti į savo laidotuves? Nors nerekomenduočiau – tik susinervinsi, bandysi bendrauti su artimaisiais, o galų gale dar nuspręsi pasilikt su jais… Neverta. Argi tam gyvenai, kad taptum amžinai sielvartaujančia ir vietos nerandančia dvasele?
– Palauk, Minde, neskubėk! Labai sunku patikėt, ką pasakoji, bet jaučiu, kad teisybė, – mane persmelkė kažkoks dar nepatirtas jausmas, kai TIKRAI žinai, kad tau nemeluojama, – nea, į laidotuves tikrai nenoriu…brr.. Tik pasakyk, o kaip dabar ten visi be manęs? Vaikai, žmona, sesuo? O darbe? Kaip?!
– Juliau, be tavęs pasaulis tikrai neprapuls, – maloniai šyptelėjo Mindaugas, – o jei norėsi artimuosius aplankyti, siūlyčiau palaukti kelias dienas ir, jei suvoksi realią savo padėtį, galėsi jiems pasirodyti malonaus sapno metu.
– O tai čia kaip? Aš vis tiek nesuprantu…, – bandžiau abejoti, nors jutau, kad taip gali būti iš tikrųjų.
– Paskui paaiškinsiu. Svarbiausia, kad tu suvoktum kas esi ir kur esi dabar, ir kokios tavęs laukia perspektyvos. Tu klausei, ar esi Danguje ar Pragare? Tai va – tu nei ten, nei ten. Viską lems tavo asmeninis pasirinkimas.
– Minde, pirmiausia paaiškink, ką reiškia šis būrys „jūrų gėrybių“, katinų ir kitų gyvūnų? – vėl atkreipiau dėmesį į mane supančias įvairias gyvojo pasaulio išraiškas.
– Šiuos gyvūnėlius tu pats kažkada užmušei – tyčia ar netyčia. Arba jie buvo tavo namų augintiniai ir galų gale nustipo. Apie žuvis nepasakosiu – buvai žvejys ir pats įsivaizduoji, kiek jų pagavai ir suvalgei. Na, uodai ir tarakonai, savo ruožtu – priploti ir išnuodyti. Varlės… Jei pamiršai, galiu priminti, kad vaikystėje mėgai jas mušti. Tritonus laikydavai butely, kur jie išleisdavo savo paskutinį kvapelį. Žvirbliai ir kiti paukštukai – dažniausia automobiliu numušti, tu net neįsivaizdavai, kiek jų daug…
– O tai kas dabar man bus? – truputį išsigandau, nors kažkaip suvokiau, kad man nieko blogo negali atsitikti, – jei mane baus, ar kaip?
– Nesijaudink, tau negali atsitikti nieko blogo, – šiltai šnekėjo Mindaugas, – nebent kančias pasirinktum pats. Šie gyvūnėliai, o jei tiksliau, jų dvaselės, panoro pamatyti savo mirties priežastį – tave. Kiti tave prisimena, kaip gera, mylintį šeimininką, – Mindaugas parodė kelis katinus ir nemažą būrį šunų.
– Be to, dabar nesvarbu, kas juos nužudė, – ramiai tęsė Mindaugas, – nes tai padėjo jiems atsirasti čia, kur jie turi daug didesnį pasirinkimą, nei žemėje. Bet apie tai dabar pasakoti negaliu, nes pasirinkti turėsi ir tu.
– O ar galėčiau pasvarstyti ir pasitart su giminaičiais? – apžvelgiau būrį savo artimųjų.
– Deja, negali. Pirmiausia turi pasirinkti, o tavo pasirinkimas nulems tai, ką veiksim artimiausiu metu.
– Sakyk, Minde, o Dievas yra? – uždaviau visą žmoniją labiausia jaudinantį klausimą.
– Juliau, tai tavo pasirinkimas,– mįslingai šypsojosi mano draugas.

Supratau, kad ir čia, pomirtiniame pasaulyje niekas neskuba pateikti konkrečių įrodymų. Labai norėjau, kad man numirus mane pasitiktų malonus žilagalvis senukas su vizitine kortele, kurioje užrašyta „Dievas“ ir tada man būtų viskas aišku. Pasimelsčiau, paatgailaučiau ir vis tiek, kaip nors įsikurčiau Rojuje. O ten jau rasčiau ką veikt: gražios merginos, muzika, vynas… Nors ne, vyno gal ir nebūtų. O gal ir būtų. Pala, lyg tai musulmonai sako, kad po mirties jų laukia būrys skaisčių mergelių ir upės vyno… Bet tai viskas susimaišė! O dar tas Mindė su savo „pasirinkimu“ pristojo, nejau negalėtų patarti, kaip iš tikrųjų geriau?

– Minde, tai ką man rinktis, ką patartumei? – viltingai apeliavau į mūsų seną draugystę.
– Juliau, o tu tiki Dievą? Jei tiki, kaip jį vadindavai?

Taip, taip, taip. Čia tai klausimėlis. Bažnyčioj lankiausi tik per vestuves ir laidotuves. Išpažinties neatlikau nei karto… Pala, argi būtina būti kataliku? Juk pats Mindė nuolat tvirtina, kad man čia nieko blogo neatsitiks. Cha! O gal aš induistas? A? Ką į tai Mindė atsakytų?

– Žinai, Minde, savo Dievo įvardinti negalėčiau, nes jų buvo daug. Jei nors kiek domėjaisi induizmu, turėtum žinot apie Šivą, Budą, reinkarnaciją… – sumaliau viską į krūvą.
– Tu tiki į reinkarnaciją? – ir toliau šypsojosi Mindaugas.
– Tikiu! – negalėjau patikėt, kad galbūt pataikiau į dešimtuką!

Nejaugi galėsiu išsiderėt grįžimą atgal į žemę, į savo įprastą gyvenimą? ! Nereikia man nei Pragaro (be abejo!!!), nei Rojaus (!), tik leiskit mane atgal, namo!

– Ir tu norėtum grįžti atgal, į žemę? – maloniai paklausė Mindaugas.
– Taip taip taip! Jei, tik įmanoma! Ką reikia daryt? – nebegalėjau tverti savo kailyje.
– Na, ką gi… Galų gale, tai tavo pasirinkimas, – maloniai, tačiau kažkaip liūdnokai pratarė Mindaugas.
– Taip ir bus! – jau tvirtai ištarė mano senasis draugas. – Tada nėra ko gaišti. Gali užduoti dar vieną klausimą ir – į kelionę!

Klausinėjimai man neberūpėjo. Aišku, būtų įdomu pabendrauti su giminaičiais, bet… Ai, bus tų giminaičių. Jei teisingai pamenu apie reinkarnaciją, turėčiau iš naujo gimti, augti, mokytis, mylėti… Truputi neramino tai, kad galiu atgimti moterimi, bet, netikėjau, kad senas draugas man iškrėstų tokią šunybę. O, jei teisingai supratau, jis čia kažkoks šefas, bosas, o gal ir pats … O Dieve! Nejau aš kalbėjau su pačiu Dievu ir jis iš tikrųjų yra? !!!

– Mindaugai, atleisk! Atsiprašau – ATLEISKIT man, ar tik Jūs kartais nesate pats Dievas?
– Taip, – šypsojosi Mindaugas – esu Dievas.
– Tai kodėl aš negaliu pasilikt su tavim!!! – šaukiau, tačiau jutau, kad kažkur tolstu ir vis prasčiau viską matau ir girdžiu.
– Todėl, kad tu pats pasirinkai Pragarą…., – tai buvo paskutiniai mano draugo – Dievo man ištarti žodžiai.

O kitą dieną aš gimiau. Mano vardas – Julija.

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.