Pasaka apie tai, kaip valstiečiai ubagus vaišino

Pamenat pasakojimą, kai pasiturintis žmogus į svečius ubagą pasikvietė?

Nepamenat?

Eina ubagas pro valstiečio gryčią ir taip viltingai žvelgia: šeimininkas gi prie stalo sėdi, pietauti ruošiasi, o pačiam ubagui pilvas jau prie stuburo prikepęs.

Pamatė tą liūdną žvilgsnį valstietis, pakvietė ubagą prie stalo.

 –  Ar bulvių su rūgpieniu valgysi?  –  klausia valstietis.

 –  Valgysiu!  –  džiaugiasi neturtėlis.

 –  Marceliut, nešk bulbas,  –  įsako valstietis žmonai.

Ant stalo atsiranda puodynė kvapnių, garuojančių bulvių, uzbonas su rūgpieniu.

Ubagas kerta, net ausys linksta.

 –  O žirnienės srėbtum?  –  vėl teiraujasi valstietis.

 –  Srėbčiau!  –  džiaugiasi jau kiek pasisotinęs stalo kaimynas.

–  Nešk sriubą, Marceliut.

Atgabenamas puodas su žirniene, paraikoma duonos. Ubagas kerta nieko aplink nematydamas.

Pagaliau skrandis pripildytas iki viršaus. Tačiau valstietis vis nerimsta, vėl klausia:

 – O kepto paršiuko valgytum?

Neturtėliui susisuka galva. Kepta mėsa  –  jo svajonių viršūnė, tačiau skrandis toks pilnas, kad nei gabalėlis nebetilptų.

 –  Žinai, ką, šeimininke,  –  prataria nusiminęs ubagas.  –  Svetingas esi ir valgyti skaniai darai, bet patiekti nemoki!

Štai tokia pasaka. O prisiminiau ją, kai palyginau “antialkoholines” reformas Lietuvoje ir Serbijoje. Pardavimo laikas sutrumpintas buvo abejose šalyse, tik Serbijoje, priešingai, nei Lietuvoje, apie tai niekas nerėkavo, nesigyrė ir nesipiarino, paprasčiausia, paėmė ir sutrumpino. Kitą dieną apie tai buvo pranešta per medijas, tauta, pastatyta prieš įvykusį faktą, neburbuliavo, nes porą valandėlių trumpesnio alkoholio pardavmo laiko įtaka to pačio alkoholio suvartojimui reikšmės neturi. Apskritai, dalykas sureikšmintas nebuvo ir vietinių verygų (pasirodo, jų yra visur) niekas nei keikė, nei juos puolė, kvailiausiais politikais nevadino.

Gi Lietuvoje prieš tai buvo būtina trimituoti viskuo, kuo tik įmanoma, sukiršinti net pačius politikai abejingiausius tautiečius, apsiskelbti vos ne pranašais  –  gelbėtojais, ir jau po to atlikti paprastą nereikšmingą veiksmą  –  sutrumpinti pardavimo laiką. Iš šalies stebint, atrodo, kad Sizifas pagaliau akmenį užritino ir viršūnėj pritvirtino: tiek reikšmingumo, patoso, išpūsto pasididžiavimo. Svarbiausia, kad viskas veltui  –  tik pyktis ir pašaipos tautoje subujojo.

Kaip toj pasakoj: padaryti moka, o patiekti  –  ne. Ką padarysi – valstiečiai juk.

Saulius Veržikauskas

Posted in Be cenzūros and tagged , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.