Nuotykiai čiliake

Kai pažįstamiems pasakiau, kad tam tikromis sąlygomis teko rinktis tarp “Charlie pizza” ir “Čili pizza”, visi, tarsi susitarę prunkštelėjo, o vienas dar ir pridūrė:

– Sunku išsirinkti iš blogo ir dar blogesnio, bet tu gabus, pasirinkai, tad pasakok.

Ir aš papasakojau.

O buvo taip.

Dabar pavarysiu.

Kaip Užukalnis

Ar Riebus Katinas.

Rinktis buvau priverstas, nes buvo skubama, “Akropolyje” turėjau susitikti su alkana dukra, kuri turėjo mažai laiko. Galėjau rinktis iš blyninės, kinietiškų patiekalų ir aukščiau minėtų picerijų. Pas kiniečius šioje užeigoje prieš kelis metus taip pavalgiau, kad dar ir dabar šią įstaigą apeinu ratu ir nuleidęs akis. Tiesa, pamiršau paminėti – kalbu apie Kauno akrą.

Blynai atkrito automatiškai – aišku, kol dar turiu nors kiek sveiko proto, kuris, galų gale, pasirodė ne toks jau ir sveikas.

Taigis, išsirinkau čiliaką.

Priėjusi mergina iš karto perspėjo, kad laukti reiks apie pusvalandį. Pasakiusi tai, viltingai žiūrėjo į mus, o gal pakilsim ir išeisim? Tačiau ne ant tokių užšoko: buvom alkani ir ištvermingi, alternatyva nenusišvietė, tad susitaikėme ir su tuo priverstiniu pusvalanduku. Iš kitos pusės – geras patiekalas greit ir negaminamas, tad, pasijutau kaip geron įstaigon papuolęs.

Buvome tryse, visi užsisakėme po sriubą (čili ir dar kažkokia aštri), dvi picas ir du puslitrius “čili vandens”. Tai paprastas vanduo, į kurį pridėta žolelių ir vaisių, apetito sužadinimui pats tas.

Po kiek laiko atnešė sriubą: ji buvo vėsi, tarsi nabašniko užpakalis. Taip sakydavo mano mama. Tačiau alkis tikrai kankino, tad, nesiputojom ir puolėm malšinti pirmąjį kirminą.
Kirminas nenurimo, mat, sriubos kiekiai ne kažin kokie tebuvo, tačiau mūsų laukė vanduo ir picos. Kažkiek nustebau, kad neatneša vandens, todėl apie tai pasiteiravau pro šalį lekiančios mūsų mergaitės.

– Atleiskite, o kada bus vanduo?

– Kai barmenas įpils, – užmušė konkrečiu ir išsamiu atsakymu.

Asociatyvi nuotrauka

Žinoma, buvo galima pakilti nuo stalo, prieiti prie baro ir pasiteirauti, kada barmenai teiksis įpilti vandens mūsų mergaitei, kad ji atgabentų prie stalo, tačiau šio žingsnio atsisakėme ir tikėjomės, kad baras mūsų nepamirš.

Atnešė, pagaliau, tą vandenį, tad inkšti ir piktintis neliko jokios priežasties. Iš karto po vandenuko atkeliavo ir picos.

Man, kaip alkanam šuniui, su geru padažu sueitų ir muilas, tad, nesusimąstęs kirtau picas, o mane supusios merginos ir moterys tik knebinėjo ir ir vis peikė mūsų pačių pasirinkimą. Mat, jos gyvenime valgė ir daugiau picų, tad galėjo lyginti, priešingai nei aš, per metus suvalgantis ne daugiau vienos picos.

Verdiktas buvo paskelbtas, ir paskelbtas moterų: šlamštas ir daugiau čionai nei kojos!
Nepatogu pasidarė man prieš čiliaką – juk be šaltos sriubos, neskanių picų ir ilgai nešamo vandens, daugiau nieko blogo čia neatsitiko, o tai, kas atsitiko, tai tokios gyvenimo smulkmenos, kad net neverta apie jas rašinėti!

Bet moterys žino geriau. O aš jomis tikiu.

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Hits: 132

Posted in Be cenzūros, Humoras, Novelės and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.