Neuromitai

Porą savaičių atgal prieš akis nušvito sensacija – “Lietuvių atliktas tyrimas apčiuopė jaunystės eliksyro receptą: senti įmanoma 4 kartus lėčiau” (https://www.15min.lt/…/lietuviu-atliktas-tyrimas-apciuope-j…). Vengiu tokių straipsnių kaip “britų mokslininkai nustatė”. Bet kraštiečių triumfas žadėjo tokį pasididžiavimo jaudulį, kaip mūsiškiams iškovojus medalį, ar kai tolimoj šaly išgirsti “Oh-Lithuania!-Basketbal-Riga!”. Valio.

Nuotrauka iš asmeninės Daivos Povilaitės facebook paskyros.

Skaitant reakcija kinta kaip žmogaus, kuris išgirdęs kad laimėjo loterijoj, dar sužino, kad “yra papildomų sąlygų” – na, reikės prisimokėti. Tas jausmas, kai vis dar tikiesi, kad stebuklas ivyko, bet jau žinai, kad ne visai. Taip taip, atradimas tikrai įvyko – rezultatas pritrenkė pačius tyrėjus ir sudomino pasaulio mokslininkus. Bet štai – juk jau dešimtmetį mokslininkai tiria šią (telomerazės*) teoriją. Nebe naujiena, kad senėjimą lėtina streso mažinimas, fizinė veikla, kokybiška mityba, meditacija, joga ir pan. Kita “papildoma sąlyga” – tie dešimt tiriamųjų yra susimokėję tyrėjams (susimokėjęs už terapiją žmogus patiria stipresnį efektą). Taip taip – tyrimo dalyvė klega apie unikalų poveikį “neklaužadai” vaikui, kuris tapo “normaliu”. Bet ir vėl “papildoma sąlyga” – greitame gyvenime vaikams trūksta dėmesio, o čia mama nusprendžia su vaiku dešimt dienų iš eilės tapyti rankomis. Ir voila – vaikas tampa laimingesnis! Šaunuolė mama. Bendravimas su vaikais – prasmingas, laimės jausmą teikiantis dalykas. Bet kokia veikla – tebūnie tai kad ir čiaupo atsukinėjimas-užsukinėjimas, ji veiks teigiamai, jei ji jums maloni.

Skaitau toliau – taip taip, pasaulio mokslininkai labai susidomėjo – kongreso foje leido pakabinti plakatą. Prie plakato žaismingai šypsosi tyrėjai – neuroedukatorė ir genetikas, abu iš Asmenybės ugdymo instituto “Rafaelis”, kuris glaudžiasi viename teisės universitete. Ponia neuroedukatorė dar yra ir psichologė, meno terapeutė, unikalios neuroedukacinių metodų sistemos autorė, techninių ir socialinių mokslų magistrė, socialinio klinikinio darbo specialistė, socialinės politikos ekspertė, dailės terapijos Lietuvoje pradininkė, asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“, UNESCO klubo savininkė ir direktorė.

Titulai visad nuteikia magiškai. Atmintyje iškyla vienas susitikimas. Būdama edukologijos magistrantūroje, išgirdau apie unikalius neuroedukacinius metodus – o dangau! – sukurtus Lietuvoje. Domino mokslinė jų pusė, tad pasiprašiau į susitikimą pas autorę. Pasiruošiau mokslinei diskusijai. Taip taip – ir tada jaučiausi kaip laimėjus loteriją! Diskusija paliko gilų įspūdį – pasirodė, kad autorė remiasi “to garsaus suparalyžuoto mokslininko, fiziko Hopkinso teorija” (tuo metu S.Hawking dar buvo gyvas). Buvo didelė nuostaba išgirsti, kad garsusis fizikas vysto edukacines teorijas. Vėliau paaiškėjo, jog mokslininko pavardė yra ne visai tokia. Ir ne tokia garsi, tik panaši. Ir galbūt jis visai neparalyžiuotas. Ir net ne fizikas. Stebėjausi jau mažiau. O po to dar išgirdau apie hologramas, galinčias parodyti žmogaus vidų. Reikėjo laiko įspūdžiams susigulėti. Padėkojau už laiką ir svetingumą.

O iš tikrųjų – ko gi čia norėti – juk į viską galima pažvelgti linksmai ir kūrybiškai. Nors Lietuvos moksle šiandien nėra tokio dalyko, kaip neuroedukologija ar neuroedukacija, bet štai – vienas universitetas – teisės! – kasmet išleidžia veik dvidešimt neuroedukatorių laidą! Studentė štai internete skelbia, kad “universitete mokausi neuroedukatoriaus profesijos”. Jau šiandien šie neuroedukatoriai su mažais ir dideliais savo klientais, rimtais veidais kuria “neurografikos” darbus, lipdo širdies (gal ir kitų organų) ikonas.
Nagi, daugiau pozityvo – teisės universiteto neuroedukacinė programa skelbia: “Manytina, kad neuroedukacinių metodų pagrindu, Lietuvoje gali atsirasti nauja mokslo šaka – psichogenetika”. Manytina, kad neuroedukatorės ir genetiko tandemas darnus ir pozityvus, tad nieko nėra neįmanomo. Manytina, kad mokslo populiarinimas visada gerai. Nes būsimos neuroedukatorės (kažkodėl išskirtinai moterys) “Instagrame” transliacijoj iš Trakų sodybos klega, kad “genetika veža!”. Ponas genetikas stovi vidury ir plačiai šypsosi.

Lietuvos neuroedukacijos lauke veikia ir Tomas, dirbantis mokykloje. Jis teigia, kad “akademinis mokymas veda į niekur” ,”žmogus mato tai, apie ką dažnai galvoja”, “smegenys neskiria realybės nuo vaizduotės”. Seminaras “Neuroedukologija: kaip mokyti ir auklėti”, padės atpažinti “dopamininės ir serotoninės sistemų veiklos ypatumus”, “praktiškai išbandyti ar tikslai suderinami su centrinės nervų sistemos veiklos poreikiais, neuroendokrinine veikla”. Visa tai – mainais į trisdešimt eurų ir penkias jūsų gyvenimo valandas. Bet jei nesate tikri dėl neuroendokrininės veiklos, arba CNS poreikių, rezultatą išmatuoti bus keblu. Seminaro komentarai: “deja, bet jaučiu, kad jie nejuokauja”, “už penkiolika eurų galiu juos išmokyti juokaut, jei tik leis jų plaukų nervinės galūnės”. Visgi skeptikų buvo tik trys, dvylika dalyvavo seminare, o du šimtai dvidešimt domėjosi seminaru, dalinosi informacija.

Žvelkim linksmai: neuroedukologija – sudėtingas naujas mokslas, reikia ypatingų žinių ir technologijų, todėl Lietuvos universitetai šios veiklos nevykdo. ŠMM naudoja terminą “neurodidaktika”, kur teigiama, kad “smalsumas ir motyvacija yra pagrindinė prielaida mokymuisi ir mokymui. Bet kokia veikla, jei ji yra individui maloni – veikia terapiškai – raminančiai, savijautą gerinančiai”.
Edukologijos mokslas ir veikla Lietuvoje yra, ji reguliuojama. O štai neuroedukacija – ne. Todėl liberalusis teisės alma mater išleidžia neuroedukatorių laidas, vyksta seminarai, sertifikavimai, neuroplenerai, taikomas netgi trimatis asmenybės ugdymo modelis. Galbūt po 100 metų šis universitetas garsės kaip vienintelis Lietuvoje, priglaudęs pionierius – svajotojus, marginalus, o jų norai tada jau bus pagrįsti mokslu. Galbūt taip ir bus. Gal tai yra slapta šio teisės universiteto misija, tik mes – o gal ir pats universitetas? – apie tai dar nežinom.

Kuo visuomenė primityvesnė – tuo daugiau erdvės mitams. Ar žinot, kad mūsų smegenys išnaudoja tik 10% savo galių? Ar kad kairysis pusrutulis – “racionalus”, o dešinys – “kuriantis”? Kad geriau mokytis savo unikaliu mokymosi stiliumi – skaitant, girdint, judant? O kad Mocarto muzika gerina vaikų intelektą – ar žinot? Jei taip, tau dabar “atžinokit” – nes tai tėra jau paneigti moksliniai mitai. Neuromitai. Arba – nesąmonės.

Kaip jie atsiranda, neuromitai? Apie juos pradeda kalbėti pirmiausia mokslininkai – kelia klausimus, ieško atsakymų, kuriems rasti reikia daugybės tyrimų, laiko. Bet jei žmonės “pasigauna” tokią mintį – tai jau palanki terpė neuromitams – ypač jeigu už viso to slepiasi tikslas užsidirbti ar išgarsėti. Kodėl apie neuromitus reikėtų žinoti? Pirma – tam, kad nesileisti kvailinamam, neleisti vėjais savo laiko ir pinigų. O antra – kad nemulkinti kitų. Aišku – jei tokio tikslo neturite.

Galima burnoti, kad Lietuvoje netvarka. Bet pasaulyje jos dar daugiau: nesenai išleista knyga, kur paneigiamas, jog “kairiojo ir dešiniojo” smegenų pusrutulių mitas. Bet paneigiamas tik tam, kad pristatytų naują nesąmonę – apie “viršutines ir apatines smegenis”. Specialistai sutiko skeptiškai, o visuomenė suvalgė ir paprašė dar – pernai išleistas papildomas leidimas. Švedijoje spausdinamas žurnalas mokytojams, kur neuromitus pateikia kaip rekomendacijas. Beje, nuoširdžiai mylintys savo darbą pedagogai yra pažeidžiamiausi – norėdami kuo geriau išmokyti, jie lengviau nei kiti pasiduoda skaniai įpakuotiems neuromitams. Labiausiai įtikina tie, kurie siūlo kažką įsigyti – ypatingą programą ar sistemą. Tai nereiškia, kad mokytojams nereikia domėtis smegenų veikla. Tik – kiek daugiau kritinio mąstymo. Informacijos tikrinimo.

O kodėl tyli (o gal tyliai juokiasi) mokslininkų bendruomenė? Tikriausiai galvoja – kodėl turiu įrodinėt, kad arklys – tai ne asilas? Jie žino, kad smegenų tyrimai dar prieštaringi, vienos žinios paneigia kitas, ryšys tarp mąstymo ir smegenų tebetiriamas. Technologijos leidžia stebėti, “kas” vyksta smegenyse, bet suprasti “kaip” ir “kodėl”, gali dar ne visi. Sudėtinga gali būt net ir teisės universiteto neuroedukatoriams.

Visi esam matę paveikslėlius su spalvotomis, blyksinčiomis smegenimis. Daugybė žmonių tebetiki neuromitais. O kai kurie jau nemažai už tai susimokėjo – laiku, pinigais, energija. Nes kai kas daug dirba, kad mes tuo patikėtume. Bet kasdienėje veikloje kiekvienas mūsų galime šį tą nuveikti.
Pirma, nesidalinti nepatikrinta informacija. Antra, matant, kad tai vyksta – kritiškai vertinti, informuoti, apsaugoti kitus. Tiesiog – laikytis eterio higienos ir etikos.

Pabaigai: populiariausi neuromitai pasaulyje:
– geriausiai mokomės, naudodami “savo” mokymosi stilių,
– tepanaudojame 10% smegenų
– kairysis smegenų pusrutulis skirtas “racionaliam, loginiam” mąstymui, dešinysis – kūrybai
– smegenys plastiškiausios iki 3m.amžiaus
– žuvų taukai gerina mokymąsi
– specialios dietos veikia mokymąsį
– besimokantieji dviejų kalbų iš karto, mokosi geriau
– mergaitės ir berniukai turi skirtingus pažintinius gebėjimus
– rudenį gimę vaikai mokosi geriau
– ugdymo ateitis – smegenų stimuliacija

*viena iš vystomų biologinio senėjimo teorijų; procesas tyrinėjamas nuo 1984m., 2009m.už tai skirta Nobelio premija.

Daiva Povilaitė

Turėtų patikti

Hits: 414

Posted in Be cenzūros and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.