Neatidumas ir svajonių išsipildymas

Vieną šaltą žiemos dieną Žmogus skubėjo į pokalbį dėl darbo vienoje garsioje kompanijoje. Staiga prieš jį ėjęs pagyvenęs vyras paslydo ir nugriuvo. Žmogus pasižiūrėjo į pargriuvusį ir pagalvojo, kad greičiausiai šis girtas. Ir nuskubėjo toliau. Į darbo pokalbį atvyko laiku, tačiau susitikimas buvo nesėkmingas ir jo į darbą nepriėmė.

Vieną šiltą vasaros vakarą Žmogus vaikštinėjo miesto gatvėmis. Pastebėjęs gatvės artistų grupę, jis sustojo ir pasimėgaudamas stebėjo jų pasirodymą. Pasibaigus pasirodymui, žiūrovai ėmė skirstytis. Žmogus taip pat ketino eiti, tačiau kažkas nedrąsiai palietė jo petį. Tai buvo pagrindinė atlikėja, spektaklyje vaidinusi senutę. Ji pradėjo klausinėti Žmogaus, ar jam patiko matytas spektaklis. Tačiau Žmogus nebuvo nusiteikęs kalbėtis ir netatsakęs į klausimus, apsisuko ir nuėjo namo.

Vieną lietingą rudens vakarą Žmogus skubėjo namo. Staiga jis išgirdo tylų raudojimą. Verkė moteris. Ji sėdėjo ant suolelio. Viena. Moteris užkalbino Žmogų ir paprašė pagalbos. Jos šeimoje atsitiko nelaimė ir ji ieškojo tik to, kuris galėtų ją išklausyti. Žmogus susimąstė, bet prisiminęs šiltą vonią ir jaukius patalus, nuskubėjo namo, palikęs moterį lietuje.

Žmogus nugyveno liūdną ir nelaimingą gyvenimą. Po mirties jis susitiko su savo Angelu ir pradėjo jam guostis:

– Žinai, mano gyvenimas buvo nelaimingas, aš turėjau tik tris svajones, bet ir tos neišsipildė…kaip gaila…
– Hm…mano Drauge, aš padariau viską, kad tavo svajonės taptų realybe, bet tam iš tavęs man reikėjo tik trijų dalykų: tavo rankos, tavo akių ir tavo širdies.
– Nesuprantu, apie ką tu kalbi?
– Prisimeni žmogų, parkritusį šaltą žiemos dieną slidžiame kelyje? Tai buvo generalinis direktorius tos kompanijos, kurioje tu norėjai dirbti. Tavęs laukė svaiginanti karjera. Ir viskas, ko iš tavęs reikėjo tą akimirką – tai tavo ranka.
– Prisimeni aktorę, kuri tave užkalbino šiltą vasaros vakarą? Tai buvo gražuolė, kuri pamilo tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, negęstanti meilė. Bet po grimu tu neįžiūrėjai jos grožio. Ir viskas, ko reikėjo tą akimirką – tai tavo akys.
– Prisimeni verkiančią moterį lietingą rudens vakarą? Tai buvo garsi rašytoja. Tuo metu ji išgyveno krizę ir jai labai reikėjo dvasinės paramos. Jeigu būtum jai padėjęs sušilti ir išklausęs jos skausmą, ji būtų parašiusi knygą, kurioje papasakotų ir šį atvejį. Knyga būtų tapusi populiari visame pasaulyje ir tu būtum išgarsėjęs taip pat, nes pirmame knygos puslapyje autorė nurodytų vardą to, kuris palaikė ją sunkiausią akimirką ir tapo jos kūrinio įkvėpėju. Ir viskas, ko reikėjo tą akimirką – tai tavo širdis. Tu buvai neatidus, mano Drauge.

Autorius nežinomas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.