Napoleonas (paremta tikrais faktais)

“Svarbu ne ūgis, o smūgis!“ – pats mėgstamiausias mano gero pažįstamo Napoleono Kiaunės posakis. O kaip kitaip būtų galima apibūdinti lieso, šiek tiek aukštesnio nei pusantro metro, žmogaus sugebėjimą patraukti visų aplinkinių dėmesį, absoliučiai visus užkrėsti gera nuotaika ir sužavėti bet kurią moterį? Būti šalia Napoleono – reiškia pasinerti į linksmų pasakojimų ir nepakartojamo jumoro vandenyną. Su juo linksma ir išgėrus, ir visiškai blaiviam, nors, tiesą pasakius, pačiam Napoleonui blaivumas sunkiai suvokiama ir nepageidaujama būsena… Jo meniška siela nuolat stengiasi būti „pakilime“, kurį mūsų Napoleonui suteikia tokie žemiški dalykai, kaip degtinėlė, alus ar vynas. Tai toks žmogus, tas Napoleonas… Na, kaip sakoma, vien dėl to, kad jis yra, jau darosi linksma. Ir darbai jo meniški, malonūs širdžiai ir dūšiai: tai, žiūrėk, kultūros skyriui vadovauja, po darbo vaidina spektaklyje, savaitgaliu vestuvėse groja, o štai, žiūrėk ir pučiamųjų orkestrą subūrė… Jo daug ir jis visur. Nebuvo ir nėra mūsų mažame miestelyje (buvusiame rajono centre!) nei vieno gyventojo, kuris nepažinotų Napoleono Kiaunės, žmonos Kiaunienės ir jų trijų kiauniukų! Kiaunės tiesiog gyvena muzika. Napoleonas groja, jo žmona dainuoja, vaikai pučia dūdas, gadina pianinų klavišus, traukioja stygas smuikams ir gitaroms. Napoleonas groja visais instrumentais ir, tik gerai išgėręs, pasitenkina vieninteliu instrumentu – būgnu. Neoficialių vakarėlių metu, draugų rate, net ir mušdamas būgną jis sugebėdavo sukurti kažkokią laukinę, pilną įtampos atmosferą. Rodydavosi, kad esi Afrikos gilumoj… Skamba tamtamai, aplink laužą šoka nuogi laukiniai, tačiau kiekvieną akimirką iš džiunglių gali iššokti liūtas – žmogėdra… Vaizdinio sustiprinimui Napoleonas pasitelkdavo ir savo nedidelio kūno judesius, šokdavo kartu su būgnu, ir, jei tai būdavo didelis orkestro būgnas, dažnai su juo griausmingai plodavosi žemėn. Tačiau tuo vaizdinio apie laukines džiungles nesugadindavo. Tik viskas pereidavo į kitą lygmenį – Napoleonas vaizduodavo ant žemės besiraitantį šamaną, bendraujantį su savo protėviais iš anapus. Šie vaizdiniai mums buvo natūralūs ir suprantami, ypač po kelių šnapso buteliukų, prieš vaidinimą ištašytų kartu su pagrindiniu spektaklio herojumi. Tai žmogus – nuotykis. Bet kur, bet kokiomis sąlygomis jam atsitikdavo kažkas naujo, įdomaus, netikėto…

♣♣♣

Į vienintelį mūsų mažo miestelio restoraną senais ir gūdžiais “išsivysčiusio socializmo” laikais papulti būdavo ne taip ir lengva. Ne, prie durų niekada nestovėjo joks šveicorius ir niekam nereikėdavo duoti nei kapeikos, kad išsipildytų didysis troškimas kultūringai prisilakti. Paprasčiausia, ten retai kada būdavo laisvų vietų. Maukti stovint? Na jau ne. Taigi, išsikovojęs sėdimą vietą šioje išganingoje užeigoje, turėjai džiaugtis ja, saugoti ją ir visapusiškai naudotis šios sėdimos vietos teikiamomis galimybėmis. Napoleonas čia būdavo dažnas svečias. Problemų dėl laisvos vietos jis neturėjo niekada, nes visų buvo labai mėgiamas, kiekvienas norėdavo jį pakalbinti, paklausyti jo skaldomų anekdotų, ar pačių karščiausių mūsų miestelio naujienų. Skambiai susimušus stikliukais, išmesti vieną kitą burnelę su „pačiu Napoleonu“ buvo nemaža garbė ir sėkmė, nes Napoleono paklausa buvo tikrai didelė, o jis gi tik vienas ir tiesiog fiziškai neįmanoma patenkinti visų, ištroškusiųjų tyro ir kokybiško bendravimo.

… Tą kartą Napoleonas prie baro rymojo vienut vienutėlis. Restoranas buvo pilnas atvykėlių, gal būt pravažiuojančių ekskursantų, todėl niekas nepažinojo mūsų šviesaus ir teigiamo herojaus ir, atitinkamai, negalėjo įvertinti teikiamų privalumų, atsirandančių, kartu išlenkus keletą stikliukų. Napoleonas buvo užsiropštęs ant aukštos baro kėdės be atlošo. Galbūt, kažkada, kai šį baldą buvo bandyta pritaikyti viešųjų maitinimo įmonių tinklui, pirminis jos numatytas vaidmuo buvo vienakojis staliukas kokioje nors užkandinėje, kur žmonės stačiom valgydavo „sosiskas“ su juoda duona ir garstyčiomis. Tačiau kažkas, matyt labai išmintingas arba girtas, sumąstė stalviršį padengti minkštu audiniu ir taip atsirado naujas baldas: kėdė – staliukas, mūsų miestelio restorane naudojamas tik, kaip kėdė. Taigi, mūsų herojus ant to kėdės – stalo atrodė, tarsi gandras gandralizdyje. Liūdnas, tarsi nuskriausto vaikelio, veidas ir su viltimi į visas puses šokinėjančios akys tiesiog šaukte šaukė, kad, jei su kuo nors nepabendraus, jis tiesiog sprogs nuo perkaitimo. Šimtai minčių, idėjų ir linksmų anekdotų kaitino jo galvą ir virpino liežuvį. Tačiau ateiviams – ekskursantams Napoleonas buvo neįdomus. Staiga vyro veidą nutvieskė šypsena, nes pro duris įėjo jo senas pažįstamas Valerijus, kuris, nors ir labai rūškano veido, tačiau taip pat kažkiek blausiai šyptelėjo ir prisiartino prie baro. Užsiropštęs ant tokios pačio kėdės – stalo, Valerijus iškart užsakė abiems „po šimtą“ ir , kentėdamas laukė, kol barmenė su menzūrėle atseikės „įžangą į kablį“. Napoleonas buvo bepradedąs pasakoti linksmąsias miestelio naujienas, tačiau Valerijus pareikalavo iš pradžių išgerti, nes be „šimto“, tai yra, be įžangos, jis šiuo metu negalėjo nei klausytis, nei kalbėti.
– Būk! – Valerijus vienu ypu susivertė visą šnapsą.
Napoleonas toks lakoniškas nebuvo:
– Na, Valera, tai į sveikatėlę ! – draugo pavyzdžiu mostelėjo taurelę, tačiau per daug atsilošė ir dideliu greičiu nulėkė nuo savo gandralizdžio. Plojosi gan netyliai, papildomai, koja užkliudydamas ekskursantų apsėstą staliuką ir nubraukdamas baltą mišrainę, bei silkę su svogūnais ir tokiu būdu atkreipdamas į save dėmesį. Susidomėjimas buvo didelis, visi restorano lankytojai atsisuko į kaskadininką. Tačiau tokia smulkmena, kaip skrydis nuo kėdės, jokiu būdu negalėjo sudrumsti Napoleono vidinės pusiausvyros, todėl jis atsistojo, ranka persibraukė drabužius, plaukus: atseit, susitvarkė.
– Spakainiai! – pratarė ramiu balsu ir vėl užsiropštė ant stalo – kėdės. Vyrai prie užkliudytojo staliuko džiaugėsi išlikusia degtine bei alumi ir, pagaliau, susiprotėjo Napoleoną pavaišinti, sutiko paklausyt jo įdomiųjų pasakojimų. Į restoraną grįžo jauki, visiems įprasta atmosfera…

♣♣♣

Grojimas vestuvėse – naudingas ir malonus savaitgalių praleidimo būdas. Muzikantai šneka, kad už tai dar ir pinigus moka… Napoleonas grodavo ne tam, kad jam mokėtų, o tam, kad galėtų išreikšti save. Dešimtys mūsų rajono jaunavedžių galėjo didžiuotis tuo, kad jų didžiausios gyvenimo šventės metu pramogų ir muzikos organizatorius ir vadovas buvo pats Napoleonas Kiaunė. Tiesa, kartais būdavo taip linksma, kad į jaunuosius ir jų tėvelius nieks ir dėmesio nebekreipdavo… Taip ir turėdavo būti, nes renginiui Napoleonas atiduodavo visą širdį, rankas ir gerklę. Grodavo tryse. Du stambūs, aukštaūgiai vyrai ir mažas smulkutis Napoleonas. Kaip jau buvo minėta, grojo jis visais instrumentais, tačiau dažniausiai „tampydavo dumples“, tai reiškia, kankindavo akordeoną. Truputį keista, kodėl jo stambūs kolegos grodavo smulkiais, lengvais instrumentais, o būtent Napoleonui užkraudavo du trečdalius jo kūno užstojantį akordeoną. Tikriausia, instrumentų pasaulyje nėra tokio klasifikavimo, kaip „lengvieji“ ar „sunkieji“ instrumentai, o be reikalo. Na, ne mums spręsti, kodėl muzikantai taip buvo susitarę, bet dalykas tas, kad jei kartais tekdavo pėsčiomis pareiti iš vestuvių vietos, Napoleonas visada tempdavo akordeoną, o jo draugai – žaliūkai, savo birbynes, klarnetus ir kitas smulkmenas.
Ir štai būtent tokia situacija: naktį, tryse grįžinėja į miestelį. Iki namų kokie 3 kilometrai, tačiau juos prakulniuoti tenka tamsiu laukų keliuku, o dar tas akordeonas toks sunkus! Keliui sutrumpinti, Napoleonas pasiūlo išklysti iš tako ir keliauti tiesiai per pievas, pro kiaulių fermą. Niekas nesiginčyja… Eiti sunku, tačiau jau matosi tokie viliojantys miesto žiburiai. Kišenėse kliuksi buteliai, ne tušti buteliai, žadinantys įvairias malonias mintis. Nuovargis atsitraukia, Napoleonas eina tarsi užhipnotizuotas, mintys apie vakarėlio pratęsima suteikia papildomų jėgų nešti sunkų instrumentą… Staiga visi, vienas po kito kažkur prasmenga. Aitrus kvapas išduoda, kad tai organinės kilmės tirštas skystis. Jei paprasčiau – kiaulių išmatos, atskiestos jų pačių šlapimu. Brrr… Kaip tikras muzikos mylėtojas, Napoleonas instiktyviai virš galvos iškelia savo sunkųjį akordeoną, tačiau pajunta, kad nuo papildomo neplūduriuojančio svorio kojos grimzta vis gyliau ir gyliau… Likę muzikantai stovi iki pažastų bjauriame dvokiančiame tirštyme, o Napoleonui gi jau ir smakrą semia! Atsitokėję vyrai pradeda graibyti aplink, judėti link kranto. Tik mūsų ištvermingasis Napoleonas, bijodamas pajudėti, kad tirštalas neapsemtų burnos, stovi iškėlęs instrumentą ir ramiu, tačiau įsakomu balsu prataria:
– Vyrai, tik nedarykit bangų!!!…
Tą kartą Napoleonas neprigėrė, instrumento nesugadino, tačiau jo ištarta frazė „Vyrai, tik nedarykit bangų!!!“ tapo mūsų mažo miestelio klasika…

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.