Mamos meilė

Ji žinojo, kad greit mirs, tačiau mums, savo vaikams to nesakė. O mes, išsiblaškę po visą pasaulį, kaip ir visi vaikai, galvojome, kad mama gyvens amžinai. Visada bus namai, kuriuose tavęs dieną naktį lauks pats mieliausias tavo žmogutis – mama. Visada apie tave galvos, tavimi rūpinsis, vakarais brauks dėl tavęs ašarėlę. Tylią, nematomą ašarėlę, nes, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad verkiama dėl sveikų, dirbančių vaikų. Dirbančių toli nuo namų. Labai toli…

Kiekviena kelionė į Lietuvą – tarsi naujas nuotykis. Seni draugai, kiemas, pažįstami, kurie, palaipsniui, metai po metų, darėsi vis tolimesni ir šaltesni. Kitaip ir būti negalėjo. Tik mama būdavo visada tokia pati: besišypsanti, kantri, norinti kuo daugiau sužinoti apie mūsų gyvenimus, darbą bei vaikus – jos mylimus anūkus, kuriais retai ją lepinome. O, kad taip, pasukti laiko tėkmę atgal – viską darytume kitaip!

Mūsų atvykimo proga visada būdavo paruošti dar nuo vaikystės mėgstamiausi patiekalai: silkė, šaltibarščiai, bulviniai blynai. Riebūs tie blynai, bet mamos kepti. Skonis – kaip prieš daugelį metų. Staiga virtuvė tapdavo pačiu jaukiausiu kambariu, nes buvo sėdima už to pačio, dar iš mamos tėvų gauto „pasoginio“ stalo, naudojamasi senoviškais, iki skausmo pažįstamais stalo įrankiais bei indais. Ir valgomi mamos blynai… Mama buvo stebukladarė – savo sukurtu jaukumu, savo meile, ji, tarsi fantastiniame filme, mus visus sugražindavo į vaikystę. Sėdėdavome tose pačiose kėdėse, valgydavome tuos pačius blynus, mūsų galvas glostydavo tos pačios, švelnios, nors ir raukšlėtos, mamos rankos…

Žinojome, kad tai negali tęstis amžinai, tačiau vydavome šią nepatogią, blogą mintį, kuri, deja, mūsų nepamiršo, nepabėgo…
Atėjo visiems mums liūdnas metas. Susirinkome senąjame butelyje, tačiau ne blynų valgyti, o atlikti paskutinę pareigą savo mylimiausiam žmogui: slaugyti, slaugyti iki pat mirties, apie kurią labai ramiai ir giedru veidu pranešė pati mama. Pasirodo, jau ilgą laiką ji žinojo apie ją užklupusią mirtiną ligą, tačiau slėpė nuo mūsų, nes, anot jos: „jūs, vaikeliai, ir taip daug rūpesčiu turit, kam dar čia apie seną daiktą galvot…“. Tas senas daiktas – tai ji! Ech, mama, mama, kodėl tu taip pasielgei?!

Paskutinę mamos gyvenimo savaitę visi buvo sutrikę. Tik ji, mama, buvo rami ir tuo savo ramumu, tarsi paskutinį kartą, gelbėjo mus, vaikus, nuo kažko baisaus ir nežinomo – nuo artėjančios savo mirties. Ji, iki paskutiniųjų minučių stengėsi, kad mes nesijaudintume, kad mums būtų patogu, gera… Sunku suvokti žmogaus širdies gilumą, tačiau Mamos širdis – nesulyginama su niekuo. Ji didžiausia, skleidžianti begalinę meilę ir ramybę, nors jau tuoj tuoj turi pradėti gesti…

Ir užgeso ji tarsi žvakelė – ramiai ir šviesiu veideliu. Mes dar ilgokai laikėme mirusios mamos sulysusias rankeles, niekaip netikėdami, kad šio nuostabiausio mums žmogučio nebėra…
Po to, daug vėliau mes radome jos dienoraštį. Paslėptą taip, kad būtų beveik neįmanoma surasti. Mama rašė, kad dar 2006 metais ji sužinojo apie savo mirtiną, neišgydomą ligą ir sau tyliai prisiekė, kad mes, vaikai, apie tai nesužinosime niekada… Ir mes nesužinojome. Kaltinti save dėl to? Žinoma, būtų galima, tačiau mama norėjo, kad būtų būtent taip. Pasikliausiu mamos išmintimi ir meile. Meile, kurios ji mums, vaikams, paliko tiek, kad ji nuolat juntama ir dabar…

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.