Maltiečių sriuba maximoje

Eilė prie kasos.

Kasininkė įgudusiais judesiais skenuoja prekes ir stumia jas į priekį, toliau nuo savęs.

– Trylika eurų! – garsiai šūkteli.

Senyva moteris į medžiaginę, turbūt pačios siūtą terbelę krauna kiaušinius, duoną ir didelę pakuotę varškės. Bando skubėti ir negaišinti nei valdingos kasininkės, nei pirkėjų, nors senos, gyslotos rankos nelabai klauso. Iš kažkada buvusio prabangaus, o dabar seno ir nudėvėto, bet nepraradusio elegantiškumo kašmyro palto kišenės išsitraukia piniginę.

– Kiek mokėti? – klausia lyg atsiprašydama ir tiesia kaklą arčiau kasininkės.

– Trylika.

– Kodėl tiek daug? – dabar jau klausia lyg pati savęs ir nužvelgia prekes.

– Kiaušiniai, duona ir varškė! Čia jūsų prekės? – kasininkė dar bando išlikti rami.

– Bet varškė pigiau. Radau ją nuolaidų lentynoje.

– Pigiau? – kasininkės skruostai rausteli. Ji nervingai pradeda maigyti vietinį telefoną.

– Ar “Dvaro” varškė šiandien su nuolaida? Ne? Tai ir aš tą patį sakau!

Nugalėtojos veido išraiška kasininkė padeda ragelį ir atsisuka į senolę:

– Nėra nuolaidos varškei! Penki eurai už šitą! Pirksit?

– Bet buvo nuolaidų lentynoje. Parašyta, kad pigiau. Todėl ir paėmiau visą kilogramą, – moteris atsisuka į laukiančius prie kasos pirkėjus, tarsi ieškodama pritarimo.

Visi kaltai tyli.

Kasininkė pamažu ima panašėti į policininkę. Staiga ant jos Maximos švarko pradeda kaltis pareigūno antpečiai. Gal net komisaro laipsnio. Ji pašoka nuo kėdės, trinkteli išpampusį nuo pinigų stalčių, paima varškę ir, nieko nesakiusi, išdidžiai palieka savo darbo vietą.

-Bet tikrai buvo nuolaida,  – senolė bando teisintis šalia stovintiems ir raukšlėta ranka pasitaiso neklusniai iš po šilkinės skarelės išlindusių žilų laukų sruogą.

Šalia jos paauglė garsiai atsidūsta ir pradeda maigyti savo išmanųjį. Jaunas vyriškis, stovintis už jos, nudelbia žvilgsnį į grindis lyg kaltindamas save, kad pasirinko ne tą kasą. Už jų stovi moteris su berniuku. Vaikas, gal koks trečiokas, su mokykline kuprine ant pečių, vis dairosi į išdėliotus lentynose šokoladėlius ir tampo moterį už palto rankovės, rodydamas tai į vieną, tai į kitą, nežinodamas, kurį pasirinkti.

– Namuose pilnas stalčius saldumynų, šį kartą nepirksim, – meiliai papešioja už plaukų berniuką moteris. Turbūt ji yra mokyklinuko mama.

Komisaras grįžta į kasą. Senolės akyse vilties nebėra, tik išgąstis.

– Akinius turit? Nematot kainų! Nuolaidų lentynoje majonezas pigiau! – kasininkės balse skamba pergalės džiaugsmas. – O varškė, aš jums sakau, be nuolaidos! Pirksit? – klausimas nuskamba taip, kad nelieka net menkiausios abejonės, kad varškė liks parduotuvėje. Apginta ir įteisinta.

– Nepirksiu, – atsako senyva moteris. – Jei nėra nuolaidos, tada nereikia. Pensijos dar negavau už šį mėnesį, tai neužteks man pinigų.

Senolė pagaliau išsitiesia. Ramiai kilsteli galvą aukštyn, šilkinė skarelė nuslysta nuo pečių, atidengdama žilą galvą. Apima keistas jausmas – gėdos, gailesčio ir apmaudo mišinys. Lyg nei iš šio, nei iš to minioje būtų nusirengęs žmogus ir stovėtų prieš visus visiškai nuogas. Bejėgis ir beginklis.

– Kiek, sakėte, kainuoja ta varškė? – įsivyravusią nejaukią tylą nutraukia mokyklinuko mama.

– Penki eurai, – klausiamai išpučia akis kasininkė.

– Imkit, – paduoda pinigus.

Lauke pučia žvarbus vėjas, pranešdamas, kad artėja šalta žiema.

– Ta močiutė apsiverkė, – tyliai sako trečiokas ir žvilgteli mamai į akis. Paskui tvirtai įsikimba į jos ranką.

Jolita Eidukienė

Turėtų patikti

Posted in Novelės and tagged , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.