Lygybė tarp žmonių neįmanoma. Niekaip

Mūsų valdančiųjų niekaip neapleidžia suknistos visuotinos lygybės idėjos, ypač aktyviai skelbtos tarybiniais laikais. Ir bandytos įgyvendinti, deja, nesėkmingai, tad dabartiniai komunizmo garbintojai vėl kyla į kovą.

“Teisės. Lygybė. Visiems po lygiai!” – klykia eilinis partinukas ar šiaip koks feisbuko ožys.

Tarybinių laikų plakatas. Užrašas: “Išsipildė liaudies svajonės!”

“Mes už paradus, mes ne kitokie, o tokie patys, tačiau mums reikia labiau!” – inkšdami prieštarauja patys sau.

Pažvelkime blaiviai.

Lygybės tarp žmonių nebus niekada. Tiesiog – tai neįmanoma. Ir, nors mus veikiantys fiziologiniai procesai yra vienodi ar labai panašūs, visa kita skiriasi, kaip katinas nuo puodo.

Vienas žmogus aukštas, kitas – žemas. Storas – plonas. Blondinas – brunetas – ryžas – žilas. Mėlynakis – rudaakis. Patinka piešti – nepatinka piešti. Mėgsta futbolą – labiau mėgsta krepšinį. Sekasi žvejoti – nekenčia žudyti. Patinka pienas – alergiškas pieno produktams.

Vardyti būtų galima visą parą ir tai būtų tik įžanga į mūsų skirtingumų sąrašą.

Surinkus į būrį vaikus ir pradėjus juos mokyti tapyti, laimingas ir patenkintas liks tik vienas – jis linkęs prie meno, jam šis užsiėmimas priimtinas. Jo tokia smegenų struktūra.

Surinkus jaunuosius futbolininkus, po dešimtmečio iš tūkstančio sportininkų prasimuš gal tik vienas. Nes jis toks. Greitas, stiprus ir jo smegenys tai išnaudoja.

Du klasiokai susitiks po 20 metų. Vienas turtuolis, kitas gyvena palei konteinerį. Jie mokėsi toje pačioje klasėje, sėdėjo tame pačiame suole, klausėsi tų pačių mokytojų, tačiau tai jų kitoniškumų nepanaikino. Jie absoliučiai skirtingi. Skirtingas jų vidus, supratimas, nuomonės, polinkiai ir gabumai.

Vienakojis niekada netaps dvikoju. Turintis vieną inkstą antro neužsiaugins. Esant smegenų, atsakingų už tam tikrus sprendimus, trūkumui, tu jų su šaukštu per ausis neįsikrėsi.

Tačiau suknistos “lygybės” idėjos puoselėjamos ir toliau. Kvailam žmogui malonu girdėti, kad jis yra toks pat, kaip pats išmintingiausias mokslininkas. Ir tas kvailys, surinkęs būrį tokių pačių, ypač platins “lygybės” idėjas. Ir taip, po truputėlį, žmonija paskęs kvailybės jūroje. Jūra viliojanti, šilta, tačiau gana klampi, panirus sunku įžvelgti realybę, bet ten besiturškiantiems to ir nereikia.

“Mes norime, kad jūs suprastumėte, kad fiziškai mes esam tokie patys, kaip jūs!” – klykia vienakojis dvikojų būryje atsidūręs.

“Žmogau, tu neturi vienos kojos. Ji tau niekada neužaugs. Ką bemanytum, bėgiku, lygiaverčiu su dvikojais sportininiais, netapsi. Niekada. Tai neįmanoma!”

“Bet aš noriu! Noriu! Noriu! Noriu!. Jei jūs manęs nepripažįstate, kursiu organizaciją ir rengsiu paradus!”

“Taip, aš nepažįstu natų, neturiu klausos, tačiau manau, kad taip pat turiu teisę kurti muziką” – šauks kitas “teisių” ieškotojas.

“Kurk, tačiau, labai tikėtina, kad tavo muzikos niekas niekada neklausys.”

“Jūs neturit teisės taip elgtis! Privalote klausyti, tai yra, toleruoti! Jei neklausysit, nepripažinsit, taip pat kursiu klausos neturinčiųjų kompozitorių organizaciją ir kovosiu dėl vienodų viso pasaulio kompozitorių teisių! Žinoma, bus ir paradų!”

Ir ką su tokiais kvailais daryti?…

Tikiuosi, supratote, kad papasakoti norėjau ne apie fiziškai neįgalius ar klausos neturinčius žmones? :)

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Hits: 59

Posted in Be cenzūros and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.