Lieso majonezo sukeltos riebios mintys

Geriausia rašyti, kai esi piktas. Žmogaus jau tokia fiziologija  –  kai pyksti, smegenys smarkiau veikia, problemą paaštrina ir taip sukelia adrenalino antplūdį. Kartais tai  –  labai sveika.

Šiandien perskaičiau eilinę reklamėlę, kurių mes matome kiekvieną dieną  milijonus, jau daug metų, ko gero, matysime ir toliau.

Buvo reklamuojamas majonezas, o ypač akcentuojama tai, kad jis neriebus.

Dabar pabandom pamąstyti kiek ramiau. Ką reiškia  –  “neriebus margarinas”?

Klasikinis margarinas gaminamas gana paprastai  –  iš kiaušinių trynių, augalinio aliejaus ir rūgštelės. Pridedama druskos, prieskonių, taip gaunami įvairūs skoniai. Tikras naminis margarinas šaldytuve gali išstovėti 3  –  4 dienas.

Kažkaip dar niekada nebuvau girdėjęs apie liesą aliejų. Tiesą pasakius, aliejus  –  tai riebalas, kuris, jei jau bus liesas, bus nebe riebalas arba tai ne aliejus.

Koks šlamštas dedamas į majonezą, kad jis būtų “neriebus”?

Krakmolas? Kokios nors “nekenksmingos” dervos? Tirštikliai? E raidelių mišinys?

Kodėl, po velnių, tokį nesudėtingą produktą bandoma paversti nuodais? Kam to reikia? Kas to trokšta? Kokia viso to prasmė?

Pasirodo, žmonės  –  eksperimentiniai triušiai. Arba žiurkės. Baltose, erdviose laboratorijose, budeliai baltais chalatais eksperimentuoja  –  bando išrasti “pigų, skanų ir naudingą sveikatai” produktą. Produkto bandymus atlieka su eiliniais pirkėjais  –  nelabai protingais, biednais žmogeliais, kurie, kažkodėl vis dar tiki, kad gali būti pigu ir gerai. Produkto ingredientai, anot visokių priežiūros tarnybų, “neviršija ribų”, tai yra, kažkas kažkur kažkada nusprendė, kad dėl viršpelnių ir sumokamų mokesčių, verslininkai maisto gaminimui gali naudoti ne maistą. Matote, šiaip žmogus turėtų valgyti tik maistą, tačiau tam, kad jis pirktų daugiau ir daugiau, į juos leidžiama dėti ne maistą, labai dažnai  –  nuodus. Bet, tokiomis nedidelėmis dozėmis, kad žmogus iš karto kojų nepakratytų. Ir, kai po dvidešimties metų toks vargšas papuola į onkologinį skyrių, jam visus tuos  metų nuodus pardavinėjęs gamintojas nei morališkai, nei finansiškai kaltas nesijaučia. Juk tiek metų praėjo… Gal dar žmogelis ir rūkė… Ir gramą darydavo… Ne, čia tikrai ne gamintojai kalti. Tiesą pasakius, niekam net mintis į galvą nešauna juos tuo kaltinti…

Majonezas  –  tai smulkmena. Šimtai, tūkstančiai produktų yra “apdirbami” tam, kad ilgiau laikytųsi, kad gražiai atrodytų ir skaniai kvepėtų.

Aš nenoriu, kad 5  mėnesių senumo dešra gardžiai kvepėtų, Noriu, kad ji dvoktų  –  tada bent aišku, kad jos laikas seniai pasibaigęs. Žmonės turi akis ir uoslę. Milijonus metų apie maistą sprendė iš išvaizdos bei kvapo, o tik po to jį ragavo. Šiais laikas bet koks šlamštas apdirbamas taip, kad nei kvapas, nei išvaizda neišduos, jog tai  –  grynų gryniausias nuodas.

Tačiau idiotiškumo viršūnė tame, kad šios prastosios produkto savybės, pateikiamos, kaip privalumas! Neriebus majonezas! Ką tuo norima pasakyti? Kad žmonėms sveikiau valgyti liesą, skurdų maistą? “Pirkite 0 procentų riebumo jogurtą!” “Dėmesio  –  kava be kofeino!” “Vynas be alkoholio!” “Cola be cukraus, bet saldi!”

Ką tuo bandoma pasakyti? Kad organizmą apgaudinėti yra normalu ir sveika?

Tai ko, po velnių, nesituokiate su guminėmis pripučiamomis lėlėmis? Garantuotai  –  ligų nepasigausite, savo įkarštį nuleisite, juk, kuo gi ta guminė skylutė prastesnė? O dar kiek nervų ir pinigų sutaupysite. Tikra moteris tūkstančius kartų brangesnė, ir dar jokios garantijos, kad kažką  duos…

Jau pradedu rimti, todėl į galvą plūsta jau kiek racionalesnės mintys.

Siūlau kiekvienoje parduotuvėje padaryti skyrių žmonėms, trokštantiems pigių, tačiau aštrių pojūčių, skonių. Lentynose puikuotųsi visi nuriebinti “maisto” produktai, bealkoholinis alus, vynas, netgi degtinė. Kava ir arbata be kofeino. Cigaretės  –  be nikotino. Cukrus be cukraus. Druska be natrio chlorido. Augalinės kilmės mėsa. Liesas aliejus.

Sekantis skyrius  –  įvairūs papildai ir vaistai.

Ir, trečias, paskutinis  –  įvairūs karstai ir kitos laidojimo priemonės. Pirmo skyriaus nuolatiniams klientams  –  milžiniškos nuolaidos, pigus kremavimas, ekologiškos įkapės…

O aš noriu paprasto, riebaus majonezo. Man nereikia, kad jis būtų akinamai baltas, prašau, nedažykite jo. Netrokštu, kad šaldytuve stovėtų jis 2 mėnesius: man užteks poros dienų. Etiketėje noriu matyti tik realiai valgomus ingredientus ir, kad jų būtų tik tiek, kiek reikia majonezo gamybai. Nereikalauju, kad jis būtų pigus: juk geri normalūs kiaušiniai ir tyras alyvuogių aliejus kainuoja, tiesa? 

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Posted in Skaitiniai and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.