Laura Petrus: “man nebereikia pudrų, pieštų antakių, klijuotų blakstienų, aštriai raudonų nagų ir lūpdažių…”

Aš nebesu ta Laura, kuri kovodavo, kuri kasryt suskambėjus žadintuvui greituoju būdu prabėgusi krosą, praplaukusi ežere, užsipiešusi norimą veidą ir įsispraudusi į ankštą kostiumėlį, su kavos puodeliu rankoje sėsdama į auto, mindavo užkariauti pasaulio.

freestocks.org

Man nebereikia pudrų, pieštų antakių, klijuotų blakstienų, aštriai raudonų nagų ir lūpdažių ar priaugintų plaukų. Mano gražūs kostiumėliai ir brangiai kaukšintys bateliai ilsisi dėžėje palėpėje. Ir nebepergyvenu, kad neturiu pačio naujausio telefono ar kiečiausios mašinos, nei šio sezono suknelės iš prabangios vitrinos. Net ir plaukų naujausia spalva nuo žurnalo viršelio nebelekiu dažyti, a nei lyginti žnyplėmis ar riesti bigudukais. Nebelankau reguliariai prabangių restoranų ir nepalieku pinigų brangiausioms grožio specialistėms už jų naujos technikos išbandymą ant mano veido. Neliko kaukių ir puošniųjų atributų. Net ir vila su svajotu vaizdu į jūrą stovi nepastatyta. Ir daržai, sodai ne patys gražiausi gatvėje. Aš nebesu tose žiurkių lenktynėse. Nebeįsipaišau į propaguojamus standartus ir nedalyvauju jų konkursuose. Nebesu patikli vartotoja ir trokštama vykdančioji darbuotoja, sukanti mūsų ekonomikos ratą. Tik taip galėjau pamatyti save tikrą ir pamilti tą tyrumą, nes iki tol slėpiausi po kitiems patogiomis kaukėmis ir bėgau nuo savo tikrumo.

Esu laiminga, kad nesėdžiu kondicionuojamame didmiesčio dangoraižyje ir neminkau kokio pasaulinio koncerno klaviatūros, kur kažkada labai norėjau būti. Džiaugiuosi, kad nebereikia taip dažnai skraidyti lėktuvu, nes oro uostų chaosas man nebėra maloni vieta būti. Ir didmiesčių hektika bei stresas man jau atrodo atgrasūs. Man gera, kad galiu atsikelti be žadintuvo ir „degančių darbų“ sąrašo galvoje, bei pagaliau leisti sau pajausti save, užuot aklai tarnavusi kitų nuleistiems nurodymams.

Ir jei įsiklausai į tai, kas kirba tavo viduje – jis nori daugiau duoti, nei imti. Ten nebėra to plėšrumo, kuris bet kuria kaina siekia nugalėti, net jei konkurentas liks sugniuždytas. Supranti, kad jei gauni daugiau nei duodi – esi stipri, bet jei duodi daugiau nei gauni – esi galinga. Tai eina iš vidaus, proaktyviai, o ne nuo išorinių impulsų. Tarnauti kitiems yra vidinės galios įprasminimas, o tarnauti savo poreikiams yra jėgos sritis. Lūžis anot David Hawkins įvyksta ties drąsos linija. Ir tada iš „Doing Human“ tampi „Human Being“.

Tada supranti, kad jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia turi pakeisti save. Išorinės revoliucijos dar niekad istorijoje neatnešė žmonijai kažko gero, atvirkščiai kovos su terorizmu – tik dar labiau jį aršina, kovos su ligomis – tik didina sergančiųjų skaičių, kovos dėl lygybės – tik dar labiau didina socialinę atskirtį. Negali būti jokių išorinių kovų, kol nesusitvarkėme asmeniniame lygmenyje. Taigi – pirmiausia asmeninė, vidinė revoliucija!

Tekstas skelbiamas Laura Petrus facebook paskyroje

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.