Ketogeninės kančios arba: kaip sunku atsigauti po švenčių! I dalis

Šį kartą savo organizmo profilaktinę atstatymo programą pradėjau labai neįprastu metu – paskutinę senųjų metų dieną, prieš pat naujametinį balių.

Nes per Kūčias ir Kalėdas taip pasilinksminau, jog Naujųjų sulaukti jau kaip ir nebetroškau.

Būdas, be abejo, vienintelis ir nepakartojamas: ketogeninė mityba + fizinis aktyvumas.

Galiu pasakyti, kad po tiek valgymo ir gėrimo pradėti maitintis griežtai ketogeniškai buvo taip sunku, kad net nutariau aprašyti. Abstinencija (nuo saldžių bei krakmolingų angliavandenių) buvo tokia žiauri, kad mažiau su keto mityba susidūręs pilietis būtų kreipęsis į gydytojus.

Nors “ketogeninį valymą” atlieku kiekvienais metais, šį kartą buvau smarkiai apsileidęs: kai pradėjau atsipalaidavimą atostogomis Graikijoje dar rugsėjo mėnesį, tai tik prieš Naujus tebaigiau. Nes dar buvo “poilsis po atostogų”, o to  – kelionė į Lietuvą, o dar vėliau – poilsis po kelionės, po to artimų žmonių gimtadieniai, tada šiaip, inirtingas tingėjimas, nedidelė kojos trauma (kas taip pat vertė ryti bei nejudėti) ir, galų gale, Kalėdų bei Naujųjų laukimas.

Nualinau organizma iki begalybės. Prie to prisidėjo gero pažįstamo grįžimas iš Graikijos ir įvairių metaksos rūšių degustacija. Vienu žodžiu.

Po Kalėdų, prieš pat Naujus, pajutau, kad maratono nebeatlaikysiu, tuo labiau, kad kiekvieną dieną spaudoje vis rasdavau info apie mano bendraamžių mirtis. Štai, sušalusi anstolė  – mano vienmetė. Sušalusi… Labiau tikėčiau, kad prieš tai labai pasišildžiusi, nors, nežinau, tai tik mano nekorektiškos mintys.

Po to   – kiek vyresnis vyras, išėjęs naktį iš Kauno klinikų ir čia pat į dangų iškeliavęs…

Pats Naujų sutikimas buvo netikėtai pensininkiškai nuobodus. Suėjome pas kaimyną, susėdome už nukrauto valgiais stalo ir klausėmės tragiškai liaudiškos balkanų muzikos. Po to viena kaimynė visiems pasiūlė pasimatuoti kraujo spaudimą: štai tokios pramogos buvo tą vakarą, todėl ilgai nelaukęs išėjau namo ir susimąsčiau.

Taip, Sauliuk, taip, taip… Artėja jau tas nuobodusis gyvenimo tarpsnis… Dar prisiminiau, kaip šventės išvakarėse vaikiausi paauglį, man po kojomis petardą numetusį. Pavyt  – pavijau, tačiau sąmonėje jau buvo šakalų įkaltos taisyklės “nesmurtauti”, tad, paleidau tą vaikį net neaprėkęs. Tik po tokio sprinto vakare ko tai širdis liko nepatenkinta, atsirado nemalonūs perplakimai…

Liūdna pasidarė, tačiau prisiminiau, kad turiu visagalį gelbėtoją, beveik momentaliai gražinanti jėgas   – griežtą ketogeninį mitybos būdą.

Kai namie pasakiau, kad ir vėl rysiu taukus, niekas dėl to nesiputojo ir neauklėjo: jau buvau atsibodęs su savo padejavimais ir tingėjimais.

Ketogeniškas užkandis: mėsos gaminiai, sūris, alyvuogės. Nuo taurės sauso vyno per pietus taip pat nenusinuodysite. Bet tik nuo vienos :) Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau per naujametinį balių, tarsi nujausdamas savo būsimą sprendimą, valgiau tik keptą mėsą su kopūstais, o iš alkoholio  – tik taurę vyno tepakėliau.

Pusryčiams pasigaminau patį mėgiamiausią savo ketogenišką patiekalą: išsiviriau kiaušinių (skystai), pasiėmiau spirgų, atsipjoviau fermentinio sūrio, dešros, ir viską užgėriau kefyru. Skaniau nebūna. Bent man. (daugiau keto patiekalų galite rasti čia)

Pirmąją dieną buvo galima kentėti, per pietus, iš įpročio, suvalgiau obuolį, o vakare kibau į keptą rieboką kiaulieną su kaliaropės  – saliero salotomis. Pasivaikščiojau aplink namą: susidarė geri 3 kilometrai.

Kitą dieną, kaip ir tikėjausi, pradėjo svaigti galva. Suprantama: organizmas iš paskutiniųjų kovojo už galimybę gauti pigaus bei greito energijos šaltinio  – gliukozės. O aš jos nedaviau. Smarkiai užsimaniau ryžių ar bulvių, ne be didesnių pastangų praeidavau pro indą su šokoladiniais gardumynais, tačiau labiausiai troškau užsitepti sviesto ant naminės pilno grūdo ruginės duonos. Šiaip tai  – normalus maistas, tik ne keto dietos metu!

Antrą dieną nukeliavau 8 kilometrus, galva svaigo taip, kad bijojau vaikščioti vienas. Atsitūpus ir staigiai atsistojus, akyse aptempdavo, galvoje pasigirsdavo zvimbimas. Nuolat mušė šaltas prakaitas. Valgiau du kartus dienoje, itin riebiai. Pusryčiams plonais griežinėliais susipjausčiau dešrą ir kiekvieną jų riebiai ištepdavau žąsies taukais ir ryjau juos, kaip tos žąsys kad tešlą ryja. Išduosiu paslaptį: kuo “girežtenės” dieta (kuo riebesnis maistas), tuo greitesnis efektas, tačiau tuo pačiu  – sunkesnė abstinencija.

Trečią dieną vos bepaėjau  – maudė visus kojų raumenis. Supratau, kad raumenyse trūksta glikogeno, o organizmas į riebalų vartojimą dar nepersitvarkęs. Šiaip ne taip su savo moterimi pėsčias nuklibinkščiavau iki turgaus. Ėjimą sunkino gausus sniegas. Nerealiai troškino (normali organizmo reakcija į mano pastangas), turguje nusipirkau puslitrį vandens ir išmaukiau tarsi kokį alų. Palengvėjo.

Namuose vėl vargas: kraujo spaudimas nukrisdavo iki tiek, kad susitngdavo kojų bei rankų pirštai, nenumaldomai traukdavo pamiegoti, tačiau tai   – prasta išeitis.

Iš patirties žinojau: reikia judėti! Ir pats dangus man padėjo, iš ten pradėjo kristi gausus sniegas, todėl kelias valandas praleidau lauke jį valydamas. Nuvaliau net palei kaimynų namus, ko anie iš manęs nesitikėjo ir, gal pamanė, kad išsikrausčiau iš proto.

Sekančią dieną viskas pradėjo gerėti: kraujo spaudimas tapo stabilus, širdį iš vis užmiršau, tik vis dar svaigo galva ir staigiai atsistojus aptemdavo akyse. Mano moteris net pasigailėjo, pasakė, kad nekvailiočiau ir užkirsčiau kažko angliavandeniško.

Tačiau jau seniai žinau: nori ko nors pasiekti, klausyk išminties balso, ne moters! Ypač tokiose dalykuose, kaip sveikata ir sunkiai pakeliamos dietos.

Nepaminėjau: pirmas dvi naktis miegojau itin prastai. Sapnavosi košmarai ar galvoje vis slinkdavo tie patys besikartojantys vaizdiniai. Vis mušdavo šaltas prakaitas, tačiau ne nuo karščio. Atvirkščiai  – būdavo labai šalta.

Kaip baigiasi dienų trumpėjimas, taip baigiasi ir visos pačių susigalvotos kančios. Lygiai po 5 dienų nuo dietos pradžios organizmas susitaikė su tuo, kad gliukozės negaus, todėl buvo pradėti naudoti mano kūno riebalai. Viskas vyksta labai maloniai: staiga smarkiai pagerėja nuotaika, savijauta  – tiesiog puiki, pradeda šilti rankos bei kojos, norisi kažką dirbti ir lėkti, sumažėja apetitas. Tiesiog tapau vaikščiojančiu pečiumi: visada šiltas ir pasiruošęs priglausti sušalusią moterį. Smarkiai sumažėja šalčio pojūtis: jau vakar į balkoną džiauti skalbinių ėjau vien su glaudėmis, nors temometro stulpelis rodė  – 8. Tiesiog organizmas iš naujo “atranda” neįkainojamus ilgai kauptus lobius – kūno riebaliukus ir pradeda juos intensyviai naudoti.

Šitokį “apsivalymą” praktikuoju kiekvienais metais, tačiau šis buvo itin sunkus  – per daug apsileidęs buvau. Tiesa, dar nebaigiau. Ketogeniškai maitinsiuos iki pasieksiu savo tikslus. Jie slapti, viešai neskelbsiu, tačiau jie bus pasiekti. Po to, žinoma, grįšių į normalią mitybą: nuolat maitintis griežtai ketogeniškai  – gali būti labai žalinga.

Tiksliai žinau, kad nepatyręs ar ketogenine dieta rimtai nesidomėjęs žmogus, jos neatlaikytų, palūžtų per pirmąją savaitę. Nes turiu nemažą pavyzdžių iš pažįstamo tarpo. Mano viena kaimynė, paklausiusi mano patarimų, pradėjo ilgą keto išsigelbėjimo kelią ir ištvėrė lygiai vieną dieną…

Taip, sunku. Taip, baisu. Skauda. Maudžia. Gali kankinti širdies perplakimai, šokinėti kraujo spaudimas, skaudėti kūną, juosmenį, raumenis… Svaigsta galva, nuolat norisi miego. Baisu, kai nežinai, ar tai baigsis. Tai baigiasi ir tu pereini į naują  – aukštesnį lygį. Sveikatos ir gyvenimo kokybės žaidime.

Jei pasiryšite  – pirmyn! Patarsiu, kiek žinosiu ir paremsiu psichologiškai. Jei pavaišinsit kava :)

II dalis

Saulius Veržikauskas

 

Turėtų patikti

Hits: 319

Posted in Ketogeninė dieta and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.