Keistas katinas

– Jei jau į sodą važiuojam, reikia ir katinams kažką nuvežti, – pasakė sesuo.
– O ką, ten yra katinų? – paklausiau.
– Yra. Ir ne vienas. Ateina iš kitų sodų. Visada, kai nuvažiuoju, paimu kokio nors maistelio.
– Tai gerai, pakeliui kur nors sustosim, paimsim.

Pakeliui papuola “Aibė”. Greitai išsirenkame dėžutę pačio pigiausio katiniško sauso maisto: sesuo sakė, kad sode gyvenantys gyvūnėliai neišrankūs, suėda viską, kas jiems pasiūloma.

Stovėti eilėje nuobodu, todėl garsiai papurtau katiniško maisto dėžutę:
– O be reikalo mes tuos traškučius paėmėm, reikėjo paprastos dešros paimti, manau, kad su alumi būtų pats tas, – rimtai kreipiuosi į savo giminę.
Sesuo kiek apstulbsta, tačiau greitai susiorientuoja – brolis juokauja, ir juokauja rimtu veidu.
– Ne, Sauliau, aš jau ne kartą bandžiau – su šiais traškučiais tikrai skanu, o ir kaina – 87 centai už 400 gramų, tikrai verta!
Aš dar atidžiau apžiūrinėju kartoninę dėžutę, su ant priekinės dalies nupaišytu rainu gražuoliu.
– Na, patikėsiu tavimi… Gal dar paimam?
– O tu pinigų turi?
– Nelabai. Liko tik alui.
– Tai va, užteks ir vienos dėžutės.

Eilėje stovintys keistai dėbčioja į mano rankoje laikomą dėžutę su kačių maistu. Priekyje mūsų stovinti moteris atsargiai atsisuka ir pažvelgia man į akis. Matyt, jai įdomu, kaip atrodo alaus mėgėjas vietoj užkandos naudojantis mažųjų mūsų augintinių maistelį.

Pardavėja kažką įtaria, išsišiepia, tokia ir pasilieka, kol išeiname.

Sodas miške. Oras – pats nuostabiausias, gaivus ir tyras, šaltukas gaivina veido odą ir vėdina plaučius.

Išlipus iš automobilio, jau po minutėlės sušnara krūmeliai ir į kiemą nedrąsiai, tačiau išdidžiai įžengia katinas – cepelinas. Taip, cepelinas, nes visas riebus, minkštas ir labai gražus. Iš kito kiemo galo atbėga kaimynų kalaitė – beveislė, tačiau labai simpatiška mergaitė. Katinas į kalę nekreipia jokio dėmesio, o jei kreiptų, kalaitei neliktų jokių šansų: būtų sudrąskyta ir nugalėta. Tokie puslaukiniai katinai nei kiek nenusileidžia lūšiai.
Tačiau gyvūnėliai draugiškai sutaria, abu godžiai ėda jiems skirtas granules: jokių peštynių, šnypštimo ir skalyjimo.
Katinas vis atsitraukia nuo maisto: prieina, trinasi į kojas ir reikalauja glamonių. Tenką glostyti jo galvą, kedenti pasmakrę.
– Pažiūrėk, koks katinas! – didžiuojasi sesuo, – o kiaušiai kokie!
– Kažkoks jis man per meilus, – nusmelkia keistas įtarimas. – Ir storas baisiausiai…
– Oi, Sauliau, pažiūrėk, gal čia ir ne kiaušiai? – suabejoja ir sesuo.

Atidžiai stebiu užpakalinę katino dalį, kuri patogiai atsukta viešai apžvalgai. Na tikrai, vyru čia net nekvepia! Bet katinas toks storas, kad iš karto sunku ir susiorientuoti…

– Na ne, sesut, čia tikra, teisinga ir stora KATĖ. Ir dar: ji laukiasi!
– Ot velnias! – pasipiktina sesutė, – ir vėl kačiukų atsives!
– Tai jau atsives… – pritariu.
– Ir ką su jais reiks daryti?
– O ką tu su jais darysi? Net neaišku, kada ir kur atsives. Jei stiprūs bus – išgyvens, o jei ne – tai ne. Taip jau gamtoj sutvarkyta.
– Tai jau taip, – sutinka sesuo.
Mažiausiai iš visų jaudinasi pati katė. C’est la vie.
img_20161203_113142
img_20161203_113729
img_20161203_113735

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.