Kava be kofeino

Papasakosiu, kaip gėriau šampaną, po to suprasite, ką tuo norėjau pasakyti.

Šampaną geriu retai, nemeluojant  – gal tik kelis kartus gyvenime ragavęs tebuvau.

Neseniai pažįstamas už atliktą jam paslaugą įteikė grakštų butelaitį, tad, ilgai nedelsdamas, jau kitą dieną pasiūliau savo moteriai, o kai ji atsisakė, atsidariau butelį ir taip taurę po taurės, per vakarą visą ir išgėriau.

Ir iš karto nustebau. Ne, skonis  – nieko ypatingo. Nustebino poveikis: nuotaika iš karto pagerėjo ir buvo maloniai skaidri, kaip ir protas. Norėjosi šypsotis ir maloniai bendrauti, alkoholio poveikio nejutau absoliučiai. Atrodė, tarsi gerčiau skanų bealkoholinį, pilną burbuliukų, gėrimą.

Kitą dieną nejutau jokių blogų pasekmių. Na, sutikite  – butelis, tai ne taurė, vyresniame amžiuje tokie dalykėliai taip lengvai nepraeina. Tačiau galiu prisiekti, kad nejutau nieko negero, nei truputį!

Štai tada ir susimąsčiau, kad šampanas ne be reikalo gaminamas tik viename Prancūzijos regione  – Šampanėje. Ir šis taurus gėrimas tikrai nepervertinamas, nes jis iš tikrųjų taurus bei nepakartojamas.

Norėčiau šampaną gerti kiekvieną dieną, kaip tai daro ir Anglijos Karalienė. Nebūtinai po butelį, užtektų ir vienos taurės. Tačiau negersiu: man tai per brangu.

Bet aš žinau, kas tai yra tikras šampanas ir, pasitaikius progai, ragausiu dar kartą, o svarbiausia  – neieškosiu jam pakaitalo. Nes tokio nėra. Tegul šampaną keičia tik šampanas, ir niekas daugiau.

Šiandien ėjau pirkti kavos. Pardavėjos pasiteiravau, gal nusimato kokia nors nuolaida mano mėgstamai kavai.

 – Deja, niekuo negaliu nudžiuginti,  – liūdnu veidu pranešė pardavėja, tačiau jau po akimirkos jos veidas nušvito.  – Tiesa, kitą savaitę bus nemaža nuolaida kavai be kofeino!

 – Be ko?  – pagalvojau, kad pasigirdo.

 – Be kofeino,  – pakartojo moteris.

 – Dėkui,   – šyptelėjau.  – Gaila, jūsų pasiūlymu nepasinaudosiu.

Išėjau iš parduotuvėlės giliai susimąstęs. Kava be kofeino… Keistas derinys. Mat, kava tuo ir pasižymi, ir tai pagrindinis jos akcentas, kad joje yra kofeino. Išimti pagrindinį ingredientą ir reklamuoti tai… Hm… Automobilis … be ratų…

Taip, taip, šių laikų pasaulyje tokie dalykai jau tapo įprastais. Kava be kofeino. Bealkoholinis alus, kaip ir vynas… Žuvies skonio žuvies piršteliai… Nuriebintas riebalas, tai yra, margarinas. Pripučiamos moterys. Mėsos skonio javų dešrelės. Saldus gėrimas be cukraus. Sūris iš augalinių aliejų. Sojos mėsos kepsneliai…

Staiga pagalvojau: kas su mumis, žmonėmis, darosi? Kodėl TIKRUS dalykus taip lengvai keičiame jų IMITACIJOMIS? Kodėl? Kam? Kas nors pasakys:

 – Kavą ar alų gerti man neleidžia sveikata.

 – Tai negerk!

 – Bet aš noriu, kavos ir alaus!

 – Tai gerk, kavą ir alų.

 – Bet gi jau sakiau  – sveikata nelaiko.

 – Tu pats suvoki, ko nori?

 – Nelabai, tačiau AŠ NORIU! Noriu noriu noriu!

Štai, aš daug ko norėčiau. Jei leistų sveikata ir etika. Eičiau gatve, burnoje  – cigaras, kairėje rankoje – vyno butelis, dešine ranka su malonumu kasausi kiaušius. JUK AŠ TO NORIU! Nes, šiais laikais, jei nori, tai reiškia, kad taip gali elgtis!

Na ne, mielieji. Aš ir toliau gersiu tik šampaną, neieškosiu jo pakaitalų, alų  – tik su laipsniais. Kitokio neįsivaizduoju. Mylėsiu tik tikras moteris, valgysiu tikrą mėsą, tikras daržoves. Bendrausiu su tikrais, ne sintetiniais žmonėmis. Jei viso to neturėsiu ar negalėsiu sau leisti  – ką jau padarysi. Kaip nors išgyvensiu. Tačiau gero, tikro dalyko mėšlina imitacija nekeisiu niekada.

Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Hits: 894

Posted in Be cenzūros, Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.