Kauleliai

Iš pradžių keptų vištos sparnelių kaulelius, padėtus pievoje, aplankė kaimynas. Katinas jis, dažnai aplanko mus, ypač jei lauke kepama kažkas mėsiško.

Apgraužęs minkščiausias kaulelių dalis ir kremzles, atsigulė žolėje ir tingiai stebėjo iš kažkur atsiradusią didelę pilką varną, kuri akylai sekė kaimyno bei mano, stebėtojo pro langą, elgseną.

Stengiausi nejudėti, katinas paskendo žolėje, tad varna drąsiai prišokavo prie krūvelės kauliukų. Kiek pasiknisusi, išsirinko du pačius stambiausius ir nuskrido.

Akies krašteliu pamačiau, kad šmėkštelėjo kažkas juodo. Prie kaulų nusileido graži ilgauodegė šarka. Ji ilgai nesirinko – tiesiog lesė kaulelį, kuris, mano nuostabai, skilo tarsi kapojamas plaktuku. Galingas snapas!

Katinui gulėti žolėje atsibodo ir jis pakilo žygiui į kitą kiemą – jo repertuare buvo nuolatinis kelių kaimynų lankymas, aš ir mūsų kiemas jam buvo tik trumpas šios dienos epizodas.

Šarka, pastebėjusi krustelėjimą, greitai nuskrido.

Nuėjau nuo lango, nors žolėje matėsi dar nemaža krūvelė kaulelių.

Po pusvalandžio išėjau į kiemą, tesimėtė tik kelios nevalgomos skeveldros: mane supanti fauna viską skaniai sutvarkė ir toliau gyveno savo gyvenimus.

Būčiau kauliukus atidavęs kaimynės šuniui, bet kaiminka nuolat prašo, kad vištos kaulų neneščiau, mat, jos grynakraujis lenciūginis, “gali susižeisti stemplę”.

Na, ne tai ne. Anksčiau jį tokiais kauliukais slapta pašerdavau: prarydavo veik nekramtęs ir nei karto nesiskudė jokiais vidiniais subraižymais. Kad jam tai negresia, įsitikinau, kai kartą buvo “sutvarkytas’ į kaimynės kiemą užklydęs ežys. Na, bet kaimynkai to nepasakysi: meilė akla.

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.