Kas bendro tarp pasiklydusio šuns ir stevijos?

Vaikščiodamas panemune sutikau gražų, tačiau gan liūdną šunelį. Jis stovėjo vidury dviračių tako ir dairėsi į visas puses: matyt, bandė pastebėti savo šeimininką. Pasisveikinę ir apsimainę draugiškumo ženklais, o tai buvo šunelio nugaros paglostymas iš mano pusės ir trumpos uodegos pavizginimas iš jo pusės, kartu pasukome miesto link. O kaip gi kitaip? Jei keliauti kiton pusėn, šuns šeimininką galima būtų aptikti tik miško glūdumoje. Taigi, žygiavome kartu net nedvejodami ir, už gero kilometro, aptikome šeimininką, sugedusį dviratį betaisantį. Džiaugsmo buvo visiems: ir man, ir šeimininkui, o labiausiai – iš laimės net stūgaujančiam gyvūnėliui.

Kodėl pasakoju šią istoriją?

Mes, suaugę žmonės, taip pat dažnai pasimetame. Savo gyvenimuose. Nors sveikas protas ir nuojauta mums rodo kelią, tačiau mes pradedame abejoti, ieškoti naujų, stebuklingų ir išganingų kelių.

Žinoma, šią tiradą, kaip ir visada, kreipiu link mūsų mitybos, link mūsų valgymo bei gyvenimo įpročių. Jei vaikystėje mes į šiuos dalykus nekreipiame beveik jokio dėmesio, tai gyvenimo pusiaukelėje suabejojame, stabtelime ir nedrąsiai apsidairome aplinkui.

Šimtai, tūkstančiai, netgi milijonai žmonių visame pasaulyje vieną dieną pasijunta, tarsi nukritę iš Mėnulio ir pradeda suprasti, kad apie mitybą ir jos principus, nebesupranta absoliučiai nieko.

Kodėl mus aplanko tokia baisi nežinia?

Tai įvyksta todėl, kad mums pateikiama dešimtis alternatyvų. Žmogui visada kažko trūksta: vieniems pinigų, kitiems sveikatos, o tretiems ir vieno ir kito. Ir, be abejo, visada atsiras „geradarių“, siūlančių viską pataisyti ir pasijusti sveikais bei tapti turtingais.

Taigi, gyvenimo pusiaukelėje mūsų sveikata kiek susilpnėja. Mes net nenorime suprasti, kad tai – absoliučiai normalus dalykas. Mes gerai prisimename savo jaunystės žygius, emocijas bei aistrą ir visus šiuos malonius pojūčius norime turėti vėl, čia ir dabar.

Mes nusprendžiame, kad mums labai kenkia, pavyzdžiui, nuo vaikystės vartotas cukrus ar medus, ir šiuos saldžius produktus keičiame klevų sirupu ar stevija.

Kažką panašaus išmąstome ir apie kitus maisto produktus ir mūsų racione atsiranda putpelių kiaušiniai, paukščių krūtinėlės, „sveika“ bemielė duona, ypatingi, egzotiški javai, stebuklingi ryžiai, sojų pienas, įvairūs tofu sūriai bei kitokie be galo „sveiki“ ir „naudingi“ maisto produktai.
Naujojo maisto pagalba bandome susigrąžinti jaunystę… Aš jau nekalbu apie stebuklingas dietas, išlaisvinančius sporto bei kvėpavimo pratimus, stebuklingą patalynę, jaunystę gražinantį akmenų masažą ir kitokius dyvus, apie kuriuos anksčiau net nemąstėme.

Deja, dėl vietos stokos, visų stebuklų išvardinti neišeis. Taip pat kiekvienas mūsų žino nors po vieną žmogų, žolėmis ir vaisiais, želmenų sultimis, išsigydžiusį vėžį, širdies ydą ar atsikračiusį neįmanomo antsvorio. Mums gerai žinomos įvairios trauktinės, užpiltinės, sultys, mišinukai, liesėjimą skatinančios bei riebalus deginančios arbatos bei kavos, kažkuo tai užtaisytas, tai yra – įkrautas, vanduo ir kitokie amžinosios jaunystės eliksyrai.
Taip pat mes tiksliai žinome, kad, pavyzdžiui vėžį, galima išgydyti vien tik sodos ar želmenų sulčių pagalba. Visas pasaulis nežino, tai yra – neišgyja, o mes, štai, žinome!

Na, jei vien sodos mažai, galima išgerti rupūžių ar gyvačių užpiltinės, tada pasveikimas tiesiog garantuotas.
Tačiau mus turėtų stebinti ir neįtikėtinas pasaulio turtuolių bukumas. Mes, tai mes – paprasti žmogeliai, gal ant sodos tik ir tesukrapštantys, užtat yra turtuolių, kurie gali sau leisti absoliučiai viską!

Ir kodėl jie, kai vėžiu ar kita liga suserga, nuo šių ligų ir numiršta? Juk jiems prieinama viskas – ir patys stebuklingiausi produktai ir pačios efektyviausios profesionalų konsultacijos? Nejau visi turtuoliai tokie kvaili?

Ne, nekvaili. Paprasčiausia, tik jų pagalba mes galime suvokti, kad milijonai pasaulį okupavusių šarlatanų, iš tikrųjų, negali duoti nei vieno teisingo patarimo. Ir tik jų, mirusiųjų turtuolių pagalba, mes, jei esame nors kiek mąstančios būtybės, turime suvokti, jog pasaulyje neegzistuoja nei vienas stebuklingas maisto produktas, trauktinė ar žolelių mišinys. Jei tai egzistuotų – mažų, mažiausia turtuoliai nuo baisių ligų tikrai nemirtų.
O mes, paprasti žmogeliai, vis stebuklo tikimės…

Nors už tuos pinigus, kuriuos tiems stebuklams išleidžiame, galėtume pirkti gerus, vietinius maisto produktus ir taip realiai atitolintume savo senatvę.

Bet juk tai – taip neįdomu, nuobodu… Ir tai stebuklu net nekvepia…
Ne, geriau mes ir toliau dalyvausime vilties ieškančių iš vienos pusės ir šarlatanų iš kitos pusės, mugėje…

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai
  • Posts not found

Posted in Skaitiniai and tagged , , , , , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.