Karo pabaigos paminėjimas

Vakar karo pabaigą sprogimu paminėjau ir aš, nors buvau nesuprastas.

Lauke ant medžio angliukų kepiau žuvį, popietinė saulė šildė namo prieangį – tyčia atidariau duris, kad šiluma glostytų namo vidų.

Suvalgius žuvį katinams išnešiau likučius, pakeliui užkalbino kaimynė:

– A tu dar turi tą pavasarinę alergiją?

– Ne, jau baigėsi, – atsakiau.

– Aš turiu tokį purkštuką nuo astmos, jei reikia, galiu duoti, – neatstojo kaimynė.

– Nereikia, – gyniausiai, tačiau mano galvoje spontaniškai gimė slaptas planas.

– Nors, galiu paimt, – sutikau, kuo kaimynė apsidžiaugė, nes vaistą būtų išmetusi, o čia, va, kaimynui pagelbėjo.

Grįžęs į kiemą, dar į karštą šašlykinę, įmečiau aliuminį balionėlį.

– Čia aš biški pašaudysiu, – perspėjau kieme prie gėlių tupinėjančią moterį, – jei kas, nekreipk dėmesio.

– Aha, – ji iš tikrųjų nekreipė dėmesio.

Po minutėlės nieko neįvyko, tad, nuėjau į namo vidų, nors lauko durys ir toliau buvo atviros, o šašlykinė, užmiršau paminėti, stovėjo per pusantro metro nuo įėjimo.

Staiga išgirdau garsų trenksmą – šašlykinėje buvę karšti anglys ir pelenai pasiskleidė į visas puses, prieangis buvo nuklotas įkaitusiais angliukais. Puoliau juos gesinti.

– Durnius! – išgirdau šauksmą iš lauko. Moteris sureagavo į mano veiksmus.

– Nepyk, – bandžiau teisintis, – tikrai nežinojau, kad taip plėš!

– Kvailys! – nenurimo ana, – pirmą kartą matau vyrą virš 50, kuris elgtųsi, kaip pacanas!

– Aš nenorėjau! – teisinausi, kaip vaikystėje.

– Žioplys! – tirada tęsėsi, – dabar pats imi kibirą, skudurą, šluotą ir viską tvarkai!

– Aišku, sutvarkysiu, – net nebadžiau derėtis. Nubėgau pasiimti kibiro bei kitų švarinimosi priemonių. Pripildžiau kibirą vandens, grįžau į incidento vietą.

Namo prieangis buvo pilkas, palietus pirštu, likdavo pelenų žymės. Sprogimas tikrai buvo kokybiškas!

Po kelių minutėlių moteris paėmė iš mano rankų švabrą ir jau taikiau prabilo:

– Tiek to, sutvarkysiu, bijau, kad betvarkydamas dar blogiau padarysi. Gali įpilt vyno…

– Aš ne iš piktos valios… Įsivaizduok, jei tą vaistą būčiau išmetęs į konteinerį, o jį rastų vaikai… O čia – konkreti utilizacija…

– Ne, tu tikrai trenktas, – moteris jau šypsojosi. – Pasitrauk, juk matai, kad valau.

Saulius Veržikauskas

Posted in Aš ir mano Moteris, Novelės and tagged , , .

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.