Kaip mes išgyvenome?

Kaip mes išgyvenome? Tiesą pasakius – velniai žino!

Mane išmetė iš valties vidury ežero, kad plaukti išmokčiau. Nuo 5 iki 10 metų kiekvieną dieną senelis mane kibiru šalto vandens apipildavo, atseit, grūdino. Statybose dūkdavom. Iš trečio aukšto į sniego pusnis šokinėdavom, su lazdomis vienas kitą apdaužydavome, akmenimis mėtėmis, ragatkėmis apsišaudydavome, karabitą sprogdinom.

Į laužą mėtydavome visokius arerozolinius balionėlius, šiferį, šiaip viską į laužą mesdavome, kas galėjo kuo smarkiau driokstelti! Nuolad mušdavomis, nuolat išmušdavom langus, kojų keliai visada kraujuoti ar šašuoti būdavo, alkūnės nubrozdintos, antakiai praskelti. Gyslotis – geriausias vaistas būdavo, užpakalį lauke su varnalėšos lapu valydavomės, obuoliukus vogdavom, rūgštynėmis apsiėsdavome. Bitės įgėlimas būdavo privalomas, tik taip pajusdavom, kad vasara prasidėjo ir galima basiems lakstyti.

O dabartinės supermamytės yra finišas: “mano zuikelis apsikakojo ir nori 7 aifono”. Septynmetis pyplys!!! Kai man buvo septyneri, turėjau svajonę – pavogti senelio peilį ir nubėgus link markos varles mušti!!! Ir kas iš tokių “zuikelių” išaugs? Jis, po velnių, būdamas 17, kur nors lauke apsišiks ir jam net į galvą netoptels susirasti varnalėšą, o lakstys kaip išdulkintas ir rėks į telefoną “ok, gūgl, help!”

Interneto tautosaka

Paruošė Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Hits: 712

Posted in Interneto tautosaka, TSRS + LTSR and tagged , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.