Juodoji Skylė

Šiąnakt štai ką sužinojau. Bendravo su manimi mūsų galaktikos, Paukščių Tako centras – Juodoji Skylė.

– Ar žinai, kad tai, ką tu galvoji, viskas tikrai vyksta? – klausė manęs paslaptingoji Juodoji.

– Nesupratau. Paaiškink, Skyle. – kažkaip keista nebuvo, viskas vyko labai natūraliai.

– Kiekviena tavo ir kiekvieno žmogaus kada nors iššovusi mintis vyko ar vyksta realybėje.

– Nesek pasakų ir jogiškos propagandos, – nesutikau su Skyle.

– Žinau, kad tu niekuo netiki, tad, aš tave nugalėsiu logika ir matematika.

– Nugi, – susidomėjau.

– Ar gali įsivaizduoti, iš kiek atomų sudaryta tavo planeta?

– Skaičius nepasakysiu, tačiau tai kažkas panašaus į begalybę.

– Begalybę… – šyptelėjo skylė. – Nei tu, nei kas kitas jūsų pasaulyje neįsivaizduoja begalybės net mažiausios dalelės. Paimk visus jūsų planetą sudarančius atomus, padaugink juos iš milijardo ir gausi neįtikėtinai mažą, vos vos pastebimą skaičiuką žvaigždžių, egzistuojančių mūsų Visatoje.

– Baik, – netikėjau.

– Deja, taip. Tiek pat yra ir paralelinių Visatų – begalybė, nors kiekvienoje jų žvaigždžių – taip pat begalybė.

– Na gerai, bet kažkaip žvaigždžių skaičių apibrėžti galima?

– Galima. Įsivaizduok skaičių – vienetuką su daug nulių. Nulių tiek, kad tu eidamas vidutiniu greičiu, per visą gyvenimą neprieitum skaičiaus galo.

-Nu jo, čia jau tikrai daug.

– Ne tas žodis, – vėl šyptelėjo Skylė. Ir aš tau pasakoju tik apie tai, ką žinau pati. O aš žinau tik be galo mažą dalelę.

– Nu gerai, Skyle, o prie ko čia realizuotos mintys?

– Kai toks kiekis žvaigždžių, atitinkamai, be galo daug ir jas supančių planetų, jų tarpe – tinkamų gyvybei – taip pat begalybė. Gyvybės rūšių yra tiek, kad kiekviena tavo mintis kažkur – gal kitoje galaktikoje, gal kitoje Visatoje, jau yra įvykusi arba vyksta. Sakykim, tu pagalvoji apie mažą žalią nykštuką, didele galva ir dar didesnėmis ausimis. Patikėk: prie tokio skaičiaus planetų, visu 100 procentų gali būti tikras, kad kažkur toks tikrai egzistuoja.

– Paleisk savo fantazijas, – tęsė Skylė. – Viskas, absoliučiai viskas, ką sugalvosi – jau kažkur egzistavo arba egzistuoja. Tavo fantazija gali aprėpti tik neįtikėtinai mažą realybės dalį, nors tau pačiam atrodo, kad ji beribė.

Klausiausi išsižiojęs.

– Ir žinai ką? – paslaptingai prabilo Skylė. – Išduosiu tau paslaptį. Visos jūsų fantazijos, visos mintys – ne jūsų pačių išradimas. Tai realybės iškarpos, kopijos. Jūs nieko nesugalvojate, nieko nesukuriate. Jūs atkartojate realybę, kažkur jau vykusią ar vykstančią.

Skylė kvėptelėjo ir aš atsibudau savo lovoje. Juodosios Skylės perduotas žinias atpasakojau savo moteriai.

– Geriau tu gerti pradėtum, – tokia buvo jos reakcija.

Saulius Veržikauskas

Posted in Aš ir mano Moteris, Humoras and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.