Idealus maistas smegenims

“Smegenims reikalinga gliukozė, cukrus ir šokoladas ypač naudingi smegenims”  –  tokias štai mintis esame girdėję kiekvienas, po kelis šimtus kartų. Šis dalykas mums taip stipriai įteigtas, kad prieštarauti net nedrįstame, panašiai, kaip nedrįstame abejoti, jog Žemė yra apvali.

Šiuolaikinis mokslas pagaliau atskleidžia tiesą ir dabar jau tikrai žinoma, kas reikalinga smegenims. Gaila, kad šias žinias, kaip jau įprasta, visuomenė suvoks tik po kelių metų ar net dešimtmečio. Indėlį į viduramžišką nenorą šviestis pateiks ir medikai, niekada nenorintys patikrinti ir teisinga linkme keisti savo jaunystėje įgytas žinias. Juk dar ir dabar nemažai jų “kovoja su cholesteroliu”, nors mokslas jau gana seniai ir įtikinamai įrodė tokios kovos pražūtingumą bei neišvengiamai skausmingas pasekmes.

Tačiau šiandien mes kalbame apie smegenis.

Smegenims reikia ypač daug energijos, jei lyginti jų dydį ir išeikvojamos energijos kiekį, smegenys būtų viso mūsų organizmo rekordininkės. Kol jūs skaitote šias eilutes, jūsų smegenyse įsiplieskia elektriniai impulsai, apimantys visas smegenų ląsteles, kurių yra “tik” apie … 86 milijardus! Per parą, neypatingai apkrautos smegenys “sudegina” 250  –  300 kilokalorijų, o tai sudaro apie ketvirtadalį energijos, panaudojamos esminiams organizmo poreikiams patenkinti. Kai tuo tarpu smegenys sudaro tik maždaug 2 % kūno svorio!

Tad, kur gauti energijos smegenims?

Idėja, kad smegenims gyvybiškai reikalinga tik gliukozė, yra spekuliatyvi ir kyla iš to fakto, kad gliukozė  –  pats paprasčiausias ir mums lengviausiai prieinamas angliavandenių šaltinis. Galbūt reikalas tik tame, kad atsitiko taip, jog mokslas angliavandenių energetinį poveikį pradėjo nagrinėti daug anksčiau, nei kitų junginių įtaką organizmui. Kaip ten bebūtų, tačiau knygų, aprašančių teisybę, kaip cukrus veikia mūsų smegenis, parašyta jau tikrai nemažai.

“Ką rinktumėtės, savo gyvenime galėtumėte pritaikyti tris paprastus pokyčius, padėsiančius išvengti atminties sutrikimų bei kitų ligų?”  –  šiuo provokuojančiu klausimu daktaras Perlmutter 2013 metais pradėjo savo knygos, patekusios į New York Times bestselerių sąrašą, pristatymą.

Majamio universiteto profesorius David Perlmutter  –  vienintelis gydytojas JAV, vienu metu turintis neurologo licenciją ir priklausantis Amerikos mitybos kolegijai. Prieš kelis metus jis parašė knygą “Tylieji smegenų žudikai. Visa tiesa apie kviečius, angliavandenius, cukrų”, kuri labai greitai tapo pasauliniu bestseleriu.

Knygos esmę išduoda pats knygos pavadinimas: angliavandeniai naikina mūsų smegenis. Tarp kitko, tai gali būti ne tik cukrus ir miltai, bet it nevalyti grūdai, stambios kruopos, kurias dietologai vadina “sveikomis” ir net rekomenduoja norintiems suliesėti.

Viskas, kieno sudėtyje yra cukraus ir krakmolo, iššaukia senatvinę demenciją, Alzheimerio ligą, vitaminų deficito sindromą, nerimą, chroniškus galvos skausmus, depresiją, libido mažėjimą, impotenciją, epilepsiją ir apskritai beveik visas neurologines ligas.

Daktaras Perlmuterris pasakoja, kaip smegenims kenkia cukrūs, kurie gaunami iš vaisių bei duonos, kaip teigiamai smegenis veikia cholesterolis, o taip pat, kaip galima stimuliuoti naujų smegenų ląstelių augimą bet kokiame amžiuje. Jis aptarinėja, kiek ir ko reikia valgyti, norint stimuliuoti “proto genus” ir be jokių tablečių išvengti baisių ligų.

Kad įrodyti savo ekstremalią poziciją, Dr. Perlmutter pateikia dešimtis klinikinių tyrimų rezultatų, su kuriais  galima susipažinti jo el. svetainėje. Kai kurie tyrimai labai įtikinantys, kai kurie  –  kiek mažiau. Štai keletas knygoje publikuojamų tezių (vertimas laisvas  –  red. pastaba):

  1. Dauguma javų, tame tarpe ir kietųjų kviečių rūšys, rupūs ruginiai miltai, iš tikrųjų yra kenksmingi. Šių produktų glikemijos indeksas per daug didelis, o tai reiškia, kad po valgymo praėjus valandai – pusantros, gliukozės lygis kraujyje staigiai šokteli ir tai kerta per smegenis.
  2. Manoma, kad baltymai, angliavandeniai ir riebalai vienodai svarbūs gerai sveikatai. Iš tikrųjų, mes galime apsieiti be cukraus, nes mūsų organizmas jį gali sintetinti iš baltymų bei kitų medžiagų. Tad, būtinmybės vartoti cukrų bei krakmolą, nėra.
  3. Klasikinis enegijos gavimo sąntykis atrodo taip: 60% iš angliavandenių, 20% iš baltymų ir 20% iš riebalų. Anot Dr. Perlmutter, sveikatai naudingas sąntykis turėtų būti toks: 75% iš riebalų, 20% baltymų ir tik 5% iš angliavandenių. Tai reiškia, kad per dieną nereiktų valgyti daugiau, nei 50  –  80 gramų įvairių cukrų. Pavyzdžiui, toks cukraus kiekis yra vienoje vaisių salotų porcijoje. Pagrindiniai energijos šaltiniai turėtų būti  –  sviestas, riešutai, avokadas ir įvairios nekrakmolingos daržovės, žuvis ir mėsa. Tai sveikas pasirinkimas vien dėl to, kad panašiai maitinosi mūsų protėviai  –  šimtus tūkstančių metų, kol neišmoko išgauti miltus bei gaminti cukrų. “Ekonomiškų genų” teorija  teigia, kad žmogaus organizmas užprogramuotas riebalų pavidalu kaupti energijos atsargas, kurios naudojamos atėjus sunkesniems laikams (badaujant). Šiais laikais badauti netenka, todėl organizmas tik kaupia  –  dėl to atsiranda daug su metabolizmu susijusių ligų. Bado metu, organizmas iš pradžių gliukozės gamybai sunaudoja glikogeną, esantį kepenyse ir raumenyse, o po to pradeda maitintis ketonais, gaunamais iš riebalų. Dr. Perlmutter mintis yra ta, kad smegenims daug labiau tinka ketonai, nei gliukozė.
  4. Senatvinė demencija, Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė ir kitos neurodegeneratyvinės ligos susijusios su smegenų audinio irimu, o šio irimo pagrindas  –  uždegimai, kurių pagrindas  –  cukrus ir gliutenas. Lygiai tas pats vyksta su širdies  –  kraujagyslių ligomis, infarktas prasideda nuo uždegimo. Dr. Perlmutter remiasi Harvardo profesoriaus Alessio Fasano  darbais, kuriuose žinomas pediatras  –  gastroentorologas prieina išvados, kad kiekvienas žmogus, daugiau ar mažiau, tačiau visada neigiamai reaguoja į gliuteną. Gliutenas yra kertinis akmuo uždegimų, kurie ardo organizmo audinius, tame tarpe ir smegenų. Būtent uždegimas sukelia “nutekėjimą”, kuris vyksta gyvybiškai svarbiame barjere, skiriančiame kraujagysles nuo smegenų.
  5. Netgi nedidelis cukraus lygio didėjimas kraujyje didina tikimybę susirgti Alzheimerio liga. Alzheimerio ligos galima išvengti, o net pusės susirgimų net nebūtų, jei žmonės nevartotų cukraus. 2013 metų rudenį JAV vyriausybė išskyrė 33 milijonus dolerių, kad būtų atlikti išsamūs tyrimai vaistų, padėsiančių išvengti Alzheimerio ligos tiems, kurie genetiškai linkę sirgi šia liga. Perlmutter tvirtina, kad pradėti reiktų ne nuo vaistų, o nuo gyvenimo būdo bei įpročių keitimo. “Riebalais turtinga mityba mažina širdies  –  kraujagyslių ligų riziką ir tvirtai susijusi su senatvinės demencijos rizika. Tai parodyta Mayo Clinic atliktame tyrime, 2012 m sausio mėn. publikuotame “The Journal of Alzheimer”. Demencijos rizika, maitinantis riebiai, sudaro 44%, kai tuo tarpu, mityboje naudojant angliavandenius (taip, kaip rekomenduoja šiuokaikniai dietologai)  –  89%”.

Problema ypatingai didėja senstant: po 70  –  ies metų žmogaus, vartojnčio daug angliavandenių, intelektualinių ir kognityvinių gebėjimų sutrikimai padidėja net 4 kartus   –  tai buvo įrodyta tyrime, kuriame dalyvavo 1200 vyresnio amžiaus (70  –  89 m) žmonių.

Vėliau, jau kitame tyrime, publikuotame “New England Journal of Medicine” buvo parodyta, kad žmonių, kurių kraujyje cukraus lygis padidėjęs nežymiai, kurių niekaip nebūtų galima vadinti diabetikais, rizika išsivystyti senatvinei demencijai daug didesnė, nei žmonių, kurių kraujyje cukraus lygis yra normalus.

“Idėja apie nuriebinto maisto naudą, kuri mums buvo įkalta į galvas bei skrandžius, absoliučiai neturi jokio pagrindo ir kalta dėl daugumos šiuolaikinių ligų”  –  ši mintis nuolat pabrėžiama visu knygos skaitymo metu. Ir antra mintis: “Per mažai žmonių, kurie supranta, kad riebiai valgyti ir būti riebiu  –  tai toli gražu ne vienas ir tas pats”.

Ar keto dieta daro mus bukesniais?

Tarptautinėse duomenų bazėse saugoma milionai mokslinių tyrimų. Norint, juose galima atrasti diametrialiai priešingų minčių. Pavyzdžiui, yra duomenų, kur teigiama, kad jei smegenims neduoti gliukozės, greitu laiku pablogėja atmintis ir sulėtėja reakcija.

“Smegenims reikalinga gliukozė, ir mažai angliavandenių turinčios dietos gali būti kenksmingos mokymuisi, atminčiai ir mąstymui”  –  sako vienos tokio darbo autorius, Tufts universiteto psichologijos profesorius Holly Taylor.

Tačiau autorius nepasigilino, kas vyksta ilgalaikėje perspektyvoje. Be abejo, jei momentaliai iš smegenų “atimti” gliukozę, kuria jos mito visą gyvenimą, smegenims tai bus didelis stresas. Tačiau su laiku organizmas persiorientuoja į ketogeninę energijos gamybą, kur gliukozės vietą užima ketonai  –  riebalų rūgščių irimo produktai. Smegenys pripranta prie naujo kuro, o jų gyvenimo kokybė žymiai pagerėja.

Pavyzdžiui, 2012 metais buvo publikuotas Cincinačio universitete atliktas tyrimas , kurio metu buvo lyginami 23 vidutinius intelekto sutrikimus turintys pagyvenę žmonės, dalis kurių maitinosi “normaliai”, o kitai daliai buvo taikoma mažai angliavandenių turinti dieta. Po šešių savaičių mažai angliavandenių naudojusios grupės nariams kraujyje sumažėjo cukraus ir insulino lygis kraujyje, sumažėjo kūno svoris bei talijos apimtis, taip pat akivaizdžiai pagerėjo atmintis. Tarp kitko, jos pagerėjimas koreliavo su cukraus lygio mažėjimu kraujyje ir ketonų kiekio didėjimu.

Galimi paaiškinimai

Dar 1920 metais ketogeninė dieta buvo taikoma vaikų epilepsijos gydymui. Gydytojai bandymų būdų išsiaiškino, kad priepuolių dažnis bei stiprumas priklauso nuo cukraus bei krakmolo kiekio mityboje.  Vėliau cheminiai preparatai gydymą dietos pagalba išstūmė į antrą planą, tačiau 1990  –  aisiais susidomėjimas keto gydymu atsinaujino. Tai įvyko dėl to, kad šios dietos pagalba nuo epilepsijos priepuolių buvo išgydytas Holyvudo prodiuserio, Jim Abrahams sūnus. Prodiuseris buvo tiesiog sukrėstas (gerąja prasme), todėl šios istorijos pagrindu sukūrė filmą First Do No Harm, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žinoma aktorė Meryl Streep.

Kodėl ketogeninė apykaita padeda gydyti epilepsiją, o cukrus provokuoja tokias ligas, kaip, pavyzdžiui, Alzheimerio? Psichiatrė Emily Deans žurnalo “Psychology Today” savo vedamoje  rubrikoje aiškina, kodėl mažai angliavandenių turinti mityba teigiamai veikia smegenis: “Kai mes pereiname prie ketonų, kaip pagrindinio smegenų kuro, tuo pačiu pakeičiame amino rūgščių apykaitą: mažėja glutamato lygis  –  aminorūgšties, kuri, esant didesniems kiekiams, gali pažeisti ląsteles. Mažindami glutamato lygį, mes mažiname insulto riziką ir sudarome sąlygas nervinių ląstelių atsistatymui.”

Glutamatas  –  tai pagrindinė signalinė molekulė, mūsų smegenyse perduodanti susijaudinimo signalus. Tačiau smegenys iš glutamato sintetina  daug ką, tame tarpe ir pagrindinį slopinimo mediatorių, tai yra, molekulę, kuri veikia priešingai  –  slopina susijaudinimą. Per daug sujaudinimo gali būti neurotoksiška, kas yra susiję su epilepsija, taip pat su kitomis smegenų ligomis, tuo pačiu ir su depresija, migrena ir demencija.

Ketogeninės dietos metu glutamatas daug greičiau virsta į slopinimo mediatorių ir tai, tikėtina, paaiškina terapeutinį dietos efektą.

Ir ne tik tai: pats gliukozės lygio mažėjimas didina smegenų ląstelių susijaudinimo slenkstį ir, atitinkamai, priepuolių tikimybės slenkstį. Ir atvirkščiai, kuo daugiau gliukozės, tuo greičiau sujaudinamos nervinės ląstelės ir tuo didesnė priepuolių tikimybė. Šitai galima paaiškinti medžiagų apykaitos lygmenyje, jei “apsilankyti” nervinių ląstelių mitochondrijose.

Mitochondrijos  –  tai ląstelių viduje esančios “elektrinės”, kuriose deginama ir gliukozė, ir ketonai. Dar prieš 20 metų buvo įprasta manyti, kad gliukozė efektyvesnis ir “švaresnis” kuras. Palyginus neseniai išaiškėjo, kad viskas tiesiog atvirkščiai: ketonai energetiškai daug efektyvesni, o gliukozės deginimas palieka daugiau“pelenų”, tai yra, po to susidaro ypač daug laisvųjų radikalų, kurie pažeidžia ir mitochondrijas, ir, apskritai, visą ląstelę. O mes gi žinome, kad smegenys  –  labiausiai energijos reikalaujantis organas, jam reikia ypač daug energijos, kad susijaudinimo būseną keisti slopinimu, ir atvirkščiai, per ląstelių membranas nuolat pumpuoti glutamatą, slopinimo mediatorius ir šimtus kitokių molekulių.

Žinoma, jeigu iš kraujo į smegenis nuolat atkeliauja didelis kiekis gliukozės, tai ji, kaip labiausiai prieinamas resursas, ir bus nuolat naudojama. Tačiau jei sustabdyti šį saldų upelį ir smegenims pamesti ketonus, tai, kai tik ląstelės persijungs į naują energijos gavimo būdą, jų (ląstelių) darbas bus daug energetiškai efektyvesnis ir “ekologiškesnis”.

Tad, viską įvertinus, nuo mokyklos suolo dar žmoma sentencija “smegenims reikalinga gliukozė” atrodo visai neįtikinamai. Greičiausiai, atvirkščiai.

Paruošė Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai
  • Posts not found

Posted in Ketogeninė dieta, Skaitiniai, Viskas apie riebalus and tagged , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.