Gerbiu čigonus, nes yra už ką

cigonsBarbaras
Žodis „čigonas“ skirtingiems žmonėms iššaukia ir skirtingas mintis bei emocijas. Vieniems jis asocijuojasi su vagimis, antriems primena čigonų moteris – burtininkes, besisiūlančias pavaražyti, o tolerantiškesniems piliečiams šis žodis (priminsiu – „čigonas“) yra vulgarus ir nevartotinas. Na, norėtųsi tolerantams juos romais vadinti, nes „romas“ – dar nenuvalkiotas žodis. Nors viskam ateina savas laikas…

Vilniaus gyventojams žodis „čigonas“ yra tolygus žodžiui „narkotikas“. Ir viskas. Daugiau jokių asociacijų jis nesukelia, o ir sukelti negali, nes šalia Vilniaus gyvenantys čigonai ir iš tikrųjų narkotikų prekyba ir verčiasi.

Bet kuo gi gali užsiimti žmogus, visu savo vidumi iki šiol išlikęs klajokliu? Klajokliu, kuris yra uždarytas „lageryje“ ir kuris nemoka ir nenori dirbti to, apie ką svajoja daugiatūkstantinė valdininkų ir įvairių teisių gynėjų armija?

Kodėl čigonas turi dirbti? Atsakymas paprastas: tam, kad mokėtų mokesčius. Žmogus nemokantis mokesčių valstybei nereikalingas ir tokį galima prilyginti paprastam valkataujančiam šuniui. Nors ne, šunį galima nudobti, mėsą sušerti dėl kailių auginamoms lapėms ir tai vis šiokia tokia nauda bus. Gi čigono net mušti negalima. Neleidžia nei teisė, nei moralė.

Tad, ką gi daryti čigonui, nenorinčiam (gal ir negalinčiam) užsimesti valstybės siūlomus pakinktus? Eiti kariauti? Per silpnas, per mažai jų, o ir ne karui jie sutverti. Iškeliauti į kitas žemes? Na, bandyti galima, tačiau valstybių požiūriai iš principo vienodi visur ir, galų gale, ten taip pat bus pasiūlyta užsidėti pakinktus. Na, gal ne tokius tvirtus, kaip čia, bet vis tiek – pakinktus.

Čigonas prasimaitinti gali ir pats. Taip jis darė tūkstančius metų, Taip daro ir dabar. Jam trukdo tik iš šalies primetamos kažkieno susigalvotos taisyklės bei kontrolė.

Čigonas nėra kvailas, jis netgi labai ir labai gudrus, nes jo verslas paremtas aplink jį pūvančios žmonijos silpnybių tenkinimu. Ar jis pardavinėtų narkotikus, jei jų niekas nevartotų? Cha!

Kuo aplink daugiau silpnybių, tuo geriau čigonui. Savo šeimą, savo gentainius jis gerbia ir myli, o aplink jį bujojantis žmonių brudas – tik jo pasipelnymo objektas. Dalį pačių žemiausių civilizacijos instinktų tenkina valstybė. Tai ir prekyba rūkalais, alkoholiu, cheminiais vaistais, ginklais. To, ko neapžioja valstybė, apžioja kriminalinės struktūros, tame tarpe ir realiai niekam nepavaldūs čigonai.

Tad kuo mes stebimės? Kodėl mums jie nepatinka? Juk jie, iš esmės, daro tai, ko dar nedrįsta daryti valstybė. Tačiau tai – tik laiko klausimas.

O gerbiu juos, čigonus, už vidinę jėgą ir savo laisvės suvokimą. Va, neseniai Zuokas pasiūlė steigti „romų“ gyvenvietę pačiame Vilniuje, kur „romai“ galėtų užsiiminėti „tradiciniais amatais“. Kaip žinoma, šiais amatais jie užsiiminėja ir dabar, o vieno geto pakeitimas kitu – vargu ar ką pakeis. Medinis, apsilupinėjęs narvas keičiamas sidabriniu narveliu. Ar naujajame narve paukštelis kitaip giedos?

Čigonai išdidūs. Jiems siūloma parama , jie ja ir naudojasi. Tačiau neparsiduoda. O prašo dar daugiau. Mus, iš šalies stebinčius, tai labai piktina, tačiau pažiūrėkime, kas vyksta iš tikrųjų: čigonus bandoma nupirkti, o jie neparsiduoda. Taip pat jie tiesiog instinktyviai pajunta, kad valstybė yra morališkai labai silpna ir pradeda reikalauti dar daugiau. Žodžiu, kuo labiau jiems laižomi užpakaliai, tuo smarkiau jie tuos užpakalius ir atkiša. O tai – stiprybės požymis. Kaip sakoma – jei esi durnas, susimokėk ir už tai, kad su manim bendrauji. Tad mūsų išrinktieji, tai yra – mes ir mokame. Mokame nuolat ir nuosekliai ir vis naujus planus kuriam, kaip dar įmantriau susimokėjus.

Kodėl ES fondai finansuoja „romų integraciją į visuomenę“? Atsakymas taip pat labai ir labai paprastas: kad čigonai liktų ten, kur yra dabar ir neatvažiuotų pas juos, pas „tikruosius“ europiečius, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, dalinti nemokamo būsto ir rūpintis ta pačia „integracija“. ES valdininkai jau seniai suprato, kad čigono suvaldyti neišeis, todėl daug geriau išmesti nemenką sumelę ir, kad tokios nedidelės ir atsilikusios valstybėlės, kaip Lietuva, pasijustų svarbiomis, kad manytų, jog „romų integracija“ yra viena iš vakarietiškų vertybių įgyvendinimo sričių, kad tuo jie (LT piliečiai) visam „civilizuotam“ pasauliui parodytų, jog yra tolerantiški, ne rasistai, ne fašistai ir jokie kiti „- istai“. Pamenu, kai tarnavau tarybinėje armijoje, karininkai taip pat taikydavo panašų masių suvaldymo būdą: kokiam nors kvailam, tačiau į užpakalį valdžiai mėgstančiam lįsti jefreitoriui ar seržantui, paskelbdavo padėką ar kokį ženkliuką ant krūtinės užkabindavo ir tas, pagerbtasis, jausdavosi tarsi angelų nubučiuotas ir į kovą su disciplinos pažeidimais mesdavosi su dar didesne jėga bei užsispyrimu.

Panašius ženkliukus, bent čigonų klausimu, mums ES taip pat kabina. Et, nesigilinsiu.

Taigi, gerbiu čigonus. Nepatinka man jie, nemyliu jų, tačiau gerbiu. Nes jis, nors ir mano priešas, yra atkaklus ir stiprus. Mane valstybė suvystė nuo pat gimimo, o štai čigono – ne.

Ir, ko gero, nesuvystys niekada. Tačiau bandymai juos pajungti mums dar kainuos, oi kiek kainuos!

Sakysite – tai duok receptą, kaip viską sutvarkyt, kaip su čigonais sutart. O vat neduosiu. Nemanau esąs kompetetingas spręsti už kitus žmones, nemanau, kad turiu teisę kam nors reguliuoti jų gyvenimus. O savo gyvenimo būdą, savo tikėjimą, savo nuomones galiu primesti tik savo vaikams ir artimiesiems. Bet ir tai – neteisinga. [adrotate banner=”37″]

Dalintis
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.