Dvasingas draugas

Pamenu, geriausias mano draugas vieną rūškaną rudens vakarą, bare besėdint ir jau antrą butelį šnapso begurkšnojant pasakė:
– Sauliau, netiki?
– Kuo? – nesupratau.
– Kad aš esu labai dvasingas?
– Tu – dvasingas? – purkštelėjau. – Tu, bl…

Turiu pasakyti, kad mano geriausias draugas – buvęs spec. karys, dar anų laikų, Jurbarke galėdavo nukirsti bet kurį būrelį jaunuolių, panaši situacija galėjo dėtis ir kituose Lt miestuose. Syki audinukė mums, važiuojantiems su senu penktuku, naglai užkišo užpakalį. Draugas susinervino baisiai, aplenkė audinę ir dėjo ant stabdžių. Tai buvo tie žymieji 90 – ieji, tad tokios ir panašios razborkės eisme buvo įprastas dalykas. Audinė, pilnai prisėdusi vyriokų, ramiai sustojo, juk aiškiai matė, kad mūsų sename rusiškame aute tik du. 

– Nu? – paklausė audinės vairuotojas, atsidaręs langą.
– Chui gnu, – atsakė draugas ir vožė vairuotojui į snukį, Anas atsijungė. Likusi chebra staigiai užsidarė langus, tačiau tai jų neišgelbėjo. Draugas metodiškai ėjo prie kiekvienų audinės durelių, kumščiu kūlė langus ir daužė snukius. Pabaigoje keli dar nemušti jau aiškiai rėkė iš baimės ir jų pasigailėjo. Tai va, toks tai mano draugas staiga pareiškė, kad yra dvasingas.

– Bl.. – atsakiau. – Tu dvasingas? Nu i na…!
– Žėk, – nepasidavė draugas. – Tuoj susigraudinsiu ir pravirksiu!
Žiūrėjau išpūtęs alkis ir netikėjau. Ir be reikalo: po minutėlės draugo žydras akis užtvindė ašaros…
– Bl,,, – tariau jau ramiau, – tau kas yra? Ko nors gaila?
– Gaila… – verkė mano draugas.
– Nu tai bl… Ką dabar padarysi? Visiems pasitaiko… – vis dar netikėjau draugo ašaromis, tačiau aiškiai mačiau, kad nėra jokios apgaulės.
– Tai mat, kaip būna… – graudinosi jis toliau.
– Jo, bl… – pritariau jam. 

Sėdėjau susimąstęs. Vat, pasirodo, ir rembai verkia. Ir dar kaip… Staiga pajutau kažkokį neaiškų graudulį – o gal ir man pravirkus? Iš solidarumo?
– Ha ha ha! – mane nukovė draugo garsus žvengimas. – Ir tu patikėjai?!
– Taigi bl., verkei gi! – nesupratau.
– Gerai, paaiškinsiu… – draugas kiek aprimo. – paprasčiausia, nemirksi kelias minutes. Žiūri į tašką ir nemirksi. Ašaros pačios varvėt pradeda. Pagavai?
– Jo, – atsakiau. Ir taip ramu pasidarė: viskas tvarkoj, su draugu ir dvasingumu.

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.