Duokite daugiau laisvės vyrams!

Stebint kai kurių porų gyvenimus, galima pamanyti, kad vyras – kvailas aukso gabalas. Aukso – nes labai jau reikalingas ir saugomas, netgi popinamas, o kvailas – nes, anot jį popinančios moters, pats nesugeba absoliučiai nieko. Nei jis žino, kaip rengtis reikia, nei su kuo draugauti, net neįsivaizduoja, ką su kuo ir kada kur eis, ką veiks.

Nemaža dalis moterų vyrus prilygina naminių šunelių veislei: nors pastarieji prižiūrimi ir geriau, tačiau vyro priežiūrai dėmesio skiriama tikrai nemažai.

Mus, vyrus, tai žeidžia, tačiau mes jau į savo vietas “pastatyti” ir ginčytis dažnai neišdrįstame. Tačiau laukinis laisvės troškimas mumyse dar neišnykęs ir mes laukiame. Laukiame ir stebime. Kol moteris suklys ir savaitgalio pavakary iš namų išeis viena. Dievas žino, kodėl šį kartą ji nusprendė savo augintinį, tai yra – vyrą, palikti vieną, tačiau vyras tokios dilemos sau ir nekelia: jis tik nekantraudamas laukia, kada iš anos pusės trinktels laukujės durys.

Ką veikia vyras, atgavęs laisvę? Na, pirmiausia, jis suvokia, kad ši laisvė laikina, be to, už savo elgesį atsiskaityti vis tiek teks, tačiau ši tiksli nuojauta nei kiek neužgožia nenumaldomo noro pagaliau pabūti savimi.

Tikriausia ne vienas esate stebėjęs, kaip elgiasi į lauką išleistas koks nors medžioklinis šuo, prieš tai ilgai laikytas ankštame, tamsiame kambaryje. Jis džiaugiasi viskuo: paprasčiausia, džiaugiasi ir viskas. Šokinėja, vartosi, trinasi nugara ir šonais į žolę, be jokio tikslo viauksi ir drabstosi seilėmis. Laisvė! Ir šiuo momentu jis tikrai negalvoja, kad bėgdamas ištrypė gazoną, nulaužė šeimininkės taip puoselėtą kroką, išgąsdino kaimyno vaikus ir pro šalį tipenusią katę… Atpildas bus vėliau, o tuo metu jo vidų užplūsta neaprėpiamas laisvės pojūtis. Juk jis, po velnių, medžiotojas! Braidžioti po pelkes ir vaikytis miško žvėrelius – jo prigimtinė pareiga. O čia – ankštas, siauras butukas, šeimininkas kas vakarą žiūrintis tą pačią mirgančią dėžę… Nuobodybė. Nuobodybė ir kančia.

Ko gero jau įmanoma įsivaizduoti, ką pajaučia vienas namuose paliktas vyras. Ypač, jei nėra vaikų, tėvų ir kitokių priežiūros reikalaujančių objektų.

Juos palikusios moterys, ko gero, mano, kad vyrai iš karto puola žiūrėti pornografinius filmus ir mintimis tampa joms neištikimais.

Vuo! (rodoma špyga) Jokių pornofilmų! Jokių išdavysčių! Tai yra, išdavystė tam tikrame lygyje įvyksta: vyras nors ir atsargiai, tačiau su malonumu pradeda pažeidinėti moters nustatytą griežtą tvarką. Iš pradžių nedrąsiai pirsteli ir, o dieve – nieko tokio neįvyksta! Nei kambarys dvokti nepradeda, nei savivertė nesumažėja! O juk moters buvo įteigta priešingai.

Po to vyras atsidaro butelį alaus. Alus buvo laikytas kaimynams vaišinti, nes moters jis priskiriamas prie srėbalų, kuriuo galima vaišinti tik nekultūringus kaimiečius. Kaip nebūtų keista, tačiau vyrui šis gėralas patinka, netgi labai. Po to atsiriaugėjama. Garsiai ir tiesiai, neužsidengus delnu ir be jokio gėdingo akių nustatymo. Dieve, kaip tai gera – garsiai ir skaniai riaugėti!

O dabar galima patogiai ir, svarbiausia, be jokių įspėjimų ir draudimų, išsidrėbti ant sofos bei įsijungti teliką. Susirasti seną, anot moters “šimtąkart žiūrėtą vaikišką” filmą su Stalone, Švarcu ar Vandamu. Bukai žiūrėti, kaip jie daužo priešininkų guminius snukius, kaip tuos smūgius sugeria patys ir kraujagyslėmis varinėti karts nuo karto išsiskiriantį adrenalino šlakelį. Vyrai muštynes stebėti mėgsta: tai nors kiek pravalo jų kraują, išgrynina sąmonę ir aiškiai parodo jų tikrąją paskirtį. Ginti ir kovoti. Kova, be abejo, vyksta ne ant sofos. Tačiau realybėje parodyti savo prigimtinius sugebėjimus daužytis ir gauti į galvą, gerai išdresiruotas vyras neturi beveik jokios galimybės. Todėl dabar jis vartosi ant sofutės, godžiai stebi snukiadaužį, gurkšnoja alų ir netgi viešai kasosi užpakalį!

Tačiau saldžios valandos tirpsta greitai, kaip cukrus kavos puodelyje. Visi esame pastebėję – kuo geriau gyveni, tuo greičiau ir laikas pralekia. Vienu momentu vyrą tarsi persmelkia negera nuojauta: už valandos grįš ji, valdovė ir šeimininkė. O tam reikia pasiruošti.

Sutvarkoma sofa, perjungiamas “saugesnis” kanalas, rodantis kokį nors “nenuvalkiotą” ir “modernų” filmą. Tuščias alaus butelys paslepiamas taip, kad antrą kartą jo nerastum ir pats. Geriau, žinoma, išnešti šiukšles ir, jei konteineris netoli, taip ir padaroma. Kai kurie labiau dresiruotieji išsivalo dantis, nusiprausia su muilu ir net išvėdiną kambarį. Juk tuoj grįš Ji!

Skambutis į duris prilygsta laisvės praradimui. Tačiau vyras, kaip ir tas paleistas medžioklinis šuo, jau spėjo pasidžiaugti, išsivartyti, nuleisti garą.

Moteris įeina į namus ir stebi, jog nėra jokių pokyčių: nei gerų, nei blogų.

 – Brangusis, tu tikriausiai be manęs nuobodžiavai?

 – Taip, meile…

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.