Curva

Šarūnas Navickis
Curva – (ital.) „kreivė,posūkis, išlinkimas“

Ji mėgo prabangą. Ne vertino ar tyrinėjo, o būtent mėgo. Mėgo ir naudojosi. Mėgavosi. Išeitų, kad vartojo tiksliai pagal paskirtį ir todėl elgėsi teisingai. Taip jau yra, kad vieni žmonės tyrinėja gyvenimą, o kiti – tiesiog gyvena.

Milane, tame vardinių „butikų“, prekiaujančių neblogos kokybės skudurais, ir ilgakojų jauniklių manekenių rojuje, prabangos netrūko. Tačiau nekenks pažymėti, kad itališka prabangos versija kaip taisyklė pasižymi ne tik aukšta kaina ir šiokia tokia ekstravagancija – kaip gi be jos? – bet ir geru skoniu, tuo iš esmė skirdamasi, sakykime, nuo rusiškos ar amerikietiškos prabangos.

Viešbutis, kuriame ji apsistojo, turėjo visus itališkos prabangos atributus. Jis buvo brangus, nelabai patogus ir labai prašmatnus. Veidrodžiai sunkiuose rėmuose lydėjo kiekviename žingsnyje, atidžiai prižiūrėdami, ką ir kaip ant savęs dėvi ir teikdami milijoną galimybių apžiūrinėti save. Tą ji ir darė, stovėdama marmuru klotame tualete – atkreipkime dėmesį, skirtame vienam asmeniui – ir mėgaudamasi savo atspindžiu, prieš eidama pusryčių į restoraną. Atrodė išties puikiai ir nė nemanė apsimesti, kad taip nėra. Mėlynos akys per maždaug pusę veido ir į uodegą surišti šviesūs plaukai pabrėžtinai rodė šiaurietišką kilmę, o itin prigludusi megzta suknutė be jokių papuošimų neužstojo kūno privalumų. Tokia ir buvo jos paskirtis – neužstoti. Tiesą sakant, ji neužstojo taip gerai, jog jaunajai gražuolei teko pasivilkti liemenėlę, kad krūtų speneliai nepūpsotų pernelyg įžūliai – kaip jau žinome, itališka prabanga ir geras skonis yra broliai dvyniai ir to derėjo paisyti, ypač Milane. Užtat visi kiti kūno išlinkimai buvo išeksponuoti taip gerai, kad geriau kažin ar begali būti.

mergina123

„Curva“ – su pasimėgavimu pagalvojo ji pačia itališkiausia to žodžio prasme, braukdama ranka sau per liemenį klubo link ir tuo pat metu pasisukdama į veidrodį šiek tiek šonu, kad galėtų pasimėgauti pačiu išraiškingiausiu savojo kūno riestumu. Išties, klubų linija ir apvalainas užpakalis buvo tokie… na,, tooookie, kad. Žodžiu, riesčiau ir nebūna. Ji nusišypsojo veidrodžiui ir pati sau ir žengė durų link. Einant jos klubai lengvai siūbavo net ir nedėvint aukštakulnių, kurių moteris, tiesą sakant, nelabai mėgo. Kam? Tokie apvalumai, kaip jos, ir taip supasi lygiai tiek, kiek reikia, tad kam tos perteklinės pastangos, kurios juk tik gadina įspūdį žinovo akims?

Restorane ji patogiai įsitaisė prie staliuko ir įsipylė sau „San Pelegrino“, laukdama kavos. Keldama taurę prie lūpų, ūmai susidūrė su prie gretimo stalelio sėdinčio vyro žvilgsniu. Itin išraiškingu žvilgsniu, reikia pripažinti. Na, kaip ir normalu – vyrai, jei nenusimušę nuo prigimties, niekada negalėjo į ją žiūrėti ramiai, jau nekalbant apie tai, kad įstengtų nepastebėti. Tačiau šitas žvelgė į ją taip atvirai ir godžiai, tarsi laukinis žvėris – liūtas, ne mažiau – žiūrėtų į būsimą grobį. Taip, jis būtent taip ir žiūrėjo, nenuleisdamas akių. Ji akimirksniu tai įvertino. „Neandartalietis su geru kostiumu“ – toks buvo pirmasis apibūdinimas, atėjęs jai galvon. „Įdomu, koks jisai būtų, išvilkus iš drabužių?“ Nuo tos akimirkos mintys ėmė suktis didesniu greičiu, negu ji būtų galėjusi ar norėjusi jas analizuoti. Prakaulokas veidas kiek atsikišusiu žandikauliu, keli žilstelėję plaukai – „Ankstokai“, spėjo įvertinti ji, ir kiek per sunkūs šiaurietiški bruožai leido manyti, kad jis greičiausiai ne italas. „Ne vietinis, kaip ir aš“ – nusprendė ji, jau suprasdama, kad bendrų bruožų ieškojimas geriau nei kas kita rodo, kaip labai tas žmogus ją traukia. „Vokietis, lenkas, gal net lietuvis. Juk neatsitiktinai gerasis dievulis, sutvėręs rytų europiečius, tarė – tebūnie žemėje seksualių žmonių“- ir ji daugiau nebelaukė. Tebežiūrėdama į jį, atsikėlė nuo staliuko ir – netyčia? tyčia? – išvertė savąją „San Pelegrino“ taurę. Žinoma, truputį apsilaistė. Ryžtingu žingsniu pasuko tualeto, kuriame visiškai neseniai mėgavosi savo atvaizdu, link. Taip, to kuris vienam asmeniui ir su dideliu veidrodžiu. Dabar svarbu praeinant pro jį nestabtelėti ir nepasižiūrėti atsisukus. Pavyko, nors ir norėjosi. Nereikia mažinti kainos. Vyrus ji irgi mėgo. Mėgavosi. Šiaip ar taip, jie irgi buvo prabangos dalis. O prabanga nebūna pigi. Tegu stengiasi.

Ji sustojo tiesiai priešais tą veidrodį ir abiem rankom įsirėmė į marmurinės kriauklės atbrailą. Vidinis balsas neleido abejoti, kad jis tuoj tuoj įeis, o tada jau gali prireikti laikytis tvirtai. Nuojauta neapgavo ir jėgų išties prireikė daug. Bet ir apsimokėjo kiekviena pastanga. Ir dar kaip apsimokėjo. Vyras įėjo taip, tarsi ne tik ši patalpa ar viešbutis, bet ir visas miestas priklausytų jam. Tarsi įžengtų dievas, kuriam pasaulis yra jo žaidimų aikštelė ir dabar tas dievas tiesė ranką į mėgiamiausią žaislą. O kuri gi nenorės būti mylima dievo? Visa antikinė mitologija tuo mirgėte mirga. Gi iš to mirgėjimo ir atsiranda mergos – na, taip bent jau sakė Vaižgantas. O bemirgėdamos savojo kūno kreivėmis, savaisiais riestumais ir išlinkimais –taigi, kurviškumais – taip susuka galvas galiūnams vyrams, kad tie netgi tampa lygūs dievams ir ant savųjų pečių išlaiko pasaulį. Tokios tos mergos – kurvos, suvaldančios valdingiausius vyrus… Taip užtikrintai ir tuo pat metu be jokio pabrėžtinio valdingumo besielgiančio žmogaus ji dar nebuvo sutikusi. Jo pasitikėjimas savimi buvo toks absoliutus ir neįtikėtinai užkrečiamas, kad ir ji pati ėmė elgtis taip, tarsi kitaip nė negalėtų būti, tarsi tai, kas tuoj tuoj įvyks, būtų įprasta ir natūralu iki tokio laipsnio, kokia yra tiktai kasdienybė. O juk mirtingų žmonių kasdienybė tokia nebūna nė iš tolo.

Tereikėjo akimirkų, kad ji pamatytų, kaip jos neandartalietis atrodo be kostiumo. Atrodė gerai. Ji irgi buvo ir be suknelės graži. Jis ją taršė. Taršė ir draikė priešais veidrodį. Nė neatsukęs – nė karto – į save veidu. Plėšrus patinas. Įspūdį dar labiau stiprino nepaliaujamai iš jo burnos sklindantis garsas, iš gilaus kvėpavimo vis labiau virstąs urzgimu. Taip niokojama ji dar niekada nebuvo. Viena ranka jis laikė jos klubus, o antrąja įsikibo už uodegon susuktų plaukų. Beveik nuo pirmos akimirkos ji šaute šovė į savo emocinę viršūnę, taip palikdama jį toli toli už savęs. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad jis ketintų sustoti ir jai teko atlaikyti visą patino jėgą, su kuria jis gręžte gręžė ją tiek ilgai, kiek jam pačiam to reikėjo. Tiesą sakant, lygiai tiek, kad ji suspėtų pakilti į savąjį dangų dar kartą. O tada galutinai sprogo pasaulis ir tyla susiliejo į vieną su garsu…

Galiausiai jis išslydo iš jos vidaus ir, abiem rankom suėmęs už pečių, atsuko ją veidu į save. Prieš jos akis stovėjo tarytum kitas žmogus. Na, fiziškai tas pats, tačiau žvilgsnis – vadinasi, ir santykis tarp judviejų – buvo pasikeitęs. Akys buvo artimos ir švelnios. Draugiškos. Mielos ir šiltos. O rankos, ką tik valdžiusios ją, kaip tik nori, staiga tapo nepaprastai jaukios. Ji prisiglaudė prie jo taip, kaip tą darydavo gal tik vaikystėje. Vyras įsupo ją į savo glėbį ir laikė arti arti, taip arti, kad arčiau nė nebūna. Norėjosi, kad šitaip laikytų ir nepaleistų amžinai.

Jis ir laikė. Jokių požymių, kad kada nors paleis.

Štai ir visa istorija, su nedideliais pagražinimais ir pora užraitymų, kaip būna pasakojant dalykus ne visiškai taip, kaip iš tikrųjų buvo, o kaip norėtųsi, kad būtų. Šiaip ar taip, dar negaliu jos sakyti savo vaikams, kai jie klausia – „Tėti, o kaip tu susipažinai su mama?“

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.