Limonadas “Buratinas” prieš “coca – colą”

Užvakar mano darbovietėje įvyko incidentas, o jei tiksliau – dviejų bendradarbių konfliktas. Vienas jų, jaunesnis, visas išraudęs ir apsiputojęs „varė“ ant beveik pensijinio amžiaus kolegos, kuris taip pat priminė kažką apsiputojusio, o jei tiksliau, mažai skyrėsi nuo įniršusio buliaus.

„Tu dar su „moskvičiumi“ į darbą atvažiuok! Raudoną vėliavą prisitvirtinęs!“ – staugė jaunesnysis.

„O tu feisbuką nuo snukio nusitrink – „feisas“ kompo ekraną primena!“ – išradingai putojosi senesnysis.burat

Dar po kelių frazių apie“ Lenino anūkus – debiliukus“ (iš vienos konfliktuojančios pusės) ir „makdonaldo žertvas“ (iš kitos), supratau, kad vyksta kova tarp niūrios sovietinės praeities ir šviesios demokratiškos dabarties. Žodžiu, kažkokiu klausimu senjoro ir jauniklio nuomonės išsiskyrė, ir išsiskyrė taip, kad dingo bet kokia darbinė etika, tvarka, ir biure karaliavo nemaldomos emocijų ordos bei didelis noras kažką įmūryti į sieną.

Pirma mintis: kažkas kažką iš tikrųjų jau bandė pamūryti, tačiau, bandymui nepavykus, beliko pasikliauti savo galvose sukauptomis, „į vietą dedančiomis“ frazėmis ir kiekvieno lietuvio nuo pat vaikystės galvoje sukaupta turtinga užsienietiškų keiksmažodžių biblioteka. Pasirodo, klydau. Reikalas buvo daug paprastesnis, kasdieniškesnis, tačiau reikalaujantis daugiau intelekto nei eilinis „mūrijimas sienon“. Vyrai susipyko dėl… stiklinės coca – colos (toliau – cola)!

Pasirodo, jaunuolis į biurą atsinešė buteliuką colos, džiaugsmingai pasiruošė ją ištuštinti, tačiau senesniojo, labiau patyrusio kolegos žvilgsnis ir po to sekęs pamokslas nutraukė šį malonų procesą, ir jaunuolį kankinęs troškulys netikėtai (ir nepaaiškinamai!) transformavosi iš pradžių į suglumimą, o po to – į nevaldomą pyktį.

Ką gi tokio lemtingo pasakė vyresnysis kolega? Nieko, iš pirmo žvilgsnio, baisaus. Na, buvo prisiminti geri seni laikai, kai visur „buvo tvarka“, o „limonadas buvo tikras ir jame nebuvo ištirpintų elementų, taip gražiai aprašytų chemijos vadovėliuose“. Jaunystė, be abejo, sukilo. Nes, viskas, kas buvo prieš 20, 30 ir daugiau metų – tai žila, pamiršta ir niekam nebereikalinga istorija. Viskas, kas pasaulyje geriausio, įvyko kaip tik tuo metu, kai jaunas žmogus augo, vystėsi ir pažino pirmąją klaviatūros raidę.

Progresas lieka progresu, jaunas žmogus daug kur tikrai teisus, tačiau man, dar ne pensininkui ir, be abejo, jau ne karštakošiui jaunuoliui, savaime kilo mintis sužinoti teisybę ir ją paskleisti tarp mūsų biuro sienų. Vardan taikos ir žinojimo.

Senąjį „Buratiną“ kažkiek prisimenu: tai buvo skanus,tačiau retas svečias mūsų namuose. Suprantama, kad vaikui bet koks saldėsis skanus, todėl nutariau remtis faktais ir receptūromis, o ne sentimentaliais vaikystės skonio receptorių prisiminimais.

Taigi, grimztame į niūriuosius „išsivysčiusio socializmo“, dar galime vadinti –Brežnevo, laikus. Kas nežino: Brežnevas – tai toks anų laikų karalius, nuo kurio niekas nepriklausė. Panašiai, kaip nuo mūsų Prezidentų. Pirmiausia, tiksliai prisimenu (o po to tai patvirtina ir informacija, rasta internete), kad „Buratinas“ buvo pilstomas tik į stiklinius butelius. Ir tie buteliai pagal tuomet galiojusį standartą turėjo būti tamsaus stiklo – rudi, arba tamsiai žali. Na, tai jau pliusiukas „Buratino“ pusėn. Toliau: limonado galiojimo laikas tik… 7 paros! Pliusas tai, ar minusas? Be abejo, pats didžiausias pliusas! Tai pati tikriausia garantija, kad gėrime nėra jokio, net mažuliuko, konservanto. Mat, konservantas jau toks dalykas: konservuoja visur ir viską. Prieš išgeriant gėrimą, jis stabilizuoja rūgimo procesus butely, o patekęs į skrandį – skrandy. Neaprašinėsiu – gerai tai ar ne. Nenoriu durniumi pasirodyti.

Kaina. Pusė litro šio gėrimo kainavo lygiai 10 kapeikų. Daug tai ar mažai – spręsti sunku, nes už šiuos pinigus galėjai nusipirkti ir bandelę ar spurgą (6 – 8 kapeikos,) ir litrą benzino (9 – 12 kapeikų).

Limonadą sudarė šie elementai: vanduo, karamelizuotas cukrus (natūralus dažiklis), cukrus, anglies dioksidas ir organinė rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. „Organinė“ – reiškia, kad ji, ta reguliuotoja, buvo pagaminta arba iš tikrų citrinų, arba iš obuolių, ar kokio kito TIKRO vaisiaus ar jų mišinio.

Daugiau kaip ir nėra ką bepridurti. Beje, visi, absoliučiai visi šiais laikais gaminami „limonadai“, net ir tie, kurie buratinais pasivadinę, nėra išlaikę pirminės receptūros, nes tam reikia įdėti daugiau darbo ir naudoti brangesnius komponentus. Todėl lai neapgauna jūsų skambūs pavadinimai ir visapusiškos apeliacijos į sąžinę grįžti į „senus – gerus“ laikus, kai dangus buvo mėlynesnis ir į virtos dešros sudėtį įeidavo mėsa. Negrįšite tikrai. Todėl – gyvenkime toliau ir trumpai pašnekėkime apie colą. Tik prieš tai norėčiau pridurti, kad nemanau, jog būtent coca – cola yra pats kenksmingiausias gėrimas, visi šiais laikais gaminami gazuoti saldūs gėrimai vienodai gadina mūsų gyvenimus. Bet taip jau išpuolė, kad mano kolegoms parūpo sulyginti „Buratiną“ būtent su coca – cola.

Coca – cola buvo sukurta dar 1886 metais ir, patikėkite, kad anų laikų gėrimas su šių laikų colomis turi tik du bendrus dalykus: vandenį ir pavadinimą. Na, gal dar galėtų būti ir cukrus, tačiau į didelę dalį šiuolaikinių gėrimų dedama sintetinių saldiklių. Jei „anais“ laikais į colos sudėtį įėjo tikri, neišsunkti kokos augalų lapai, savyje turintys tikro kokaino, tai šiais laikais euforijos ir apsvaigimo efektas pasiekiamas kitais būdais: kad ir tokia miela rūgštele, kuri žymima E338. Tai fosforo (ortofosforo) rūgštis H3PO4. Dar ši rūgštis dar naudojama rūdžių nuėsdinimui nuo metalinių paviršių (stabdo tolesnę koroziją) ir ji yra pramoninių šaldymo agregatų aušinimo skysčio sudedamoji dalis. Be abejo, šios rūgšties koncentracija gėrimuose yra reguliuojama įstatymų ir mes esame saugūs. Bet pasaulis pilnas nenuoramų, kurie amžinai abejoja tiesa ir įstatymais: štai, JAV Nacionalinio Sveikatos Instituto, tiriančio aplinkos sanitarinę būklę šalyje, epidemiologijos filialo vadovė Dale Sandler eksperimentais ir tyrimais nustatė, kad coloje esanti fosforo rūgštis iš žmogaus kaulų išplauna kalcio druskas, ko pasekoje mūsų kraujuje padidėja tos pačios kalcio druskos koncentracija ir inkstuose formuojasi kristalai – inkstų akmenų statybinė medžiaga. Reikia pridurti, kad Institute buvo tiriami ir kiti gazuoti gėrimai, tačiau inkstus paveikti sugebėjo tik coca – cola. Bet nereikia viskuo tikėti: tyrimus atliko kažkoks niekam nežinomas Nacionalinis Sveikatos Institutas, esantis tolimoje, mažai ištirtoje Amerikoje.

Kita sudėtinė mūsų aptariamo gėrimo dalis: karamelė. Reikia pabrėžti, kad „Buratino“ laikais technologijos buvo tiek atsilikusios, kad karamelę gamindavo iš paprasto cukraus, jį kaitinant. Žodžiu, akmens amžius. Colos gamybai naudojama šiuolaikinė karamelė, žymima E150d. Tai – amonio sulfito karamelė, o jei tiksliau, ji ruošiama kontroliuojant termiškai apdorojamus maistinius angliavandenius su (arba be rūgščių) arba šarmais, DALYVAUJANT SULFITŲ IR AMONIO JUNGINIAMS. Gerai tai ar ne – nežinau, tačiau skamba labai apetitiškai.

Kofeinas. Labai gerai. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad coloje jo yra, juk paskutinį kartą, kai gėriau „Varpelį“, kofeino badą tenkindavau atskirai, paprastos kavos pagalba. Dabar žinosiu ir pinigų kavai nebešvaistysiu.

Sekanti colos sudedamoji dalis yra… Stop! Gal užteks? Tiek to: matau, jaunesnysis kolega nurimo, va, ir susitaikymo ranką mūsų „beveik pensininkui“ tiesia! Gal kažką suprato tas mūsų vaikis?

Tik įdomu: ką?

Trumpas anekdotas, bet į temą: “„Kadaise draugo Rabinovičiaus, prekiaujančio gazuotu vandeniu, paklausė, kaip jis sugebėjo pasistatyti vilą. – Jei valstybė naudodama paprastą vandenį sugeba pasistatyti tokias gigantiškas HE, tai kodėl aš, naudodamas gazuotą vandenį negaliu pasistatyti mažos trijų aukštų vilos?“ 

Saulius Veržikauskas

Posted in Įdomybės, TSRS + LTSR and tagged , , , , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.