Baisiau už mirtį

Pylė šaltas prakaitas, bet dar turėjau vilties, tikėjau, kad visko dar galima išvengti.

– Už poros valandų turime būti TEN, – pergalingai pratarė MOTERIS.
– Bet gi reikėjo mane nors perspėti! – desperatiškai ieškojau išeities, nors širdies gilumoje jau buvau pralaimėjęs. Tik fizinis kūnas, tarsi paskutinių konvulsijų tampomas, dar bandė kabintis į gyvenimą. Vyrai taip lengvai nepasiduoda.
– Tu buvai perspėtas. Lygiai prieš savaitę! – šaltai pratarė JI.
– Taip, tačiau aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis, – veblenau tarsi skaudžiai nubaustas vaikas, stovintis kampe.
– Ir kas gi, tavo manymu, galėjo pasikeisti per 7 dienas? – JI ir toliau dvelkė bejausmiu šalčiu.
– Daug kas… Galėjau papulti po automobiliu. Galų gale – galėjo prasidėti karas! – išdrožiau beviltišku balsu.
– Kaip matai, gipse nesiilsi, bombos ant galvų nekrenta, todėl ruoškis! – JI skelbė galutinį verdiktą.

Viskas buvo teisinga, jokia logika ar išmintis nesustabdytų to, kas jau nulemta. Tačiau, kaip skęstantysis griebiasi šiaudo, taip ir aš griebiausi paskutinio, kad ir pačio kvailiausio bandymo išvengti manęs laukiančio baisiojo išbandymo.

– Man nieko nereikia… Aš nenoriu tokio gyvenimo! Esu žmogus, galbūt silpnas žmogus, tačiau noriu gyventi SAVO gyvenimą… – beviltiškai lemenau, tiesiog maldavau nevežti manęs TEN.

– Ach, tau nieko nereikia?! Nori gyventi savo gyvenimą? – JOS balsas alsavo pikta, grasinančia ironija, – tada visą savo likusį gyvenimą TUO rūpintis turėsi pats vienas, o į mane daugiau prašau nesikreipti. O TEN, anksčiau ar vėliau, vistiek turėsi nuvykti!

Visa savo esybe suvokiau, kad pats vienas TO atlikti nesugebėčiau. Arba, bandydamas, išprotėčiau galutinai.

– Gerai, važiuojam į tą prekybos centrą… Bet, kaip sutarėm: ieškom tik vienų džinsų ir poros marškinėlių. Daugiau matavimosi aš neištversiu!

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.