Atgimimo istorija X

X

Vieną dieną, po laisvo savaitgalio grįžęs į mūsų sukurtą jogų šventyklą, supratau, kad didysis koncentracijos seansas, ko gero, jau bus įvykęs, ir įvykęs be manęs. Nepergyvenau. Žinojau, kad mano svamis nuo pat jaunystės buvo ypatingai linkęs link merginų, tad, toks jo poelgis man buvo gana suprantamas ir pateisinamas.

Kasdienės meditacijos, vegetariškas maistas bei atsipalaidavimo pratimai kažin kokio ypatingo poveikio sveikatai neturėjo, po truputį dariausi vis apatiškesnis, ramesnis, galima sakyti, net tolerantiškesnis viskam ir visiems aplinkui.

Kartą, važiuojant mikroautobusu iš Vilniaus į Kauną, šis pusiaukelėje sugedo, o vairuotojas, niekam nieko nesakęs išlipo iš autobuso, išvarė visus keleivius ir, net negrąžinęs pinigų už kelionę, sėdo į pravažiuojantį kolegų autobusiuką, prieš tai burbtelėjęs:

 –  Kas nori pinigų, kreipkitės į autobusų stoties kasas…

Stovint greitkelio šalikelėje kreiptis į transportininkų administraciją nebuvo jokių galimybių. Kiti keleiviai pradėjo baisiausiai piktintis, puolė kažkur skambinėti, o aš buvau ramus.

“Krišna mane saugo, viskas bus taip, kaip Jis nuspręs…”.

Patraukiau pėsčiomis į Kauno pusę. Po kelių minučių stabtelėjo lengvasis automobilis:

 –  Gal į Kauną?  –  paklausė vairuotojo keleivis.

 –  Taip, gerai būtų…  –  atsakiau.

 –  Tai sėsk, pavešim,  –  draugiškai pasiūlė sustojusysis.

 –  Nelabai pinigų turiu….  –  prisipažinau.

 –  O kas tavęs jų prašo? Sėsk!

Įlipau į automobilį ir laimingai pasiekėme Kauną. Po to nukakau iki autobusų stoties ir įlipau į autobusą, vykstantį į Jurbarką. Patogiai įsitaisęs mąsčiau.

“Vis tik Krišna mane saugo… Štai, kaip viskas lengvai ir paprastai išsisprendė: sulūžus autobusui, jis man pasiuntė dar patogesnį transportą… Susipažinau su įdomiais žmonėmis. Ar gi tai ne laimė  –  žinoti, jog turi angelą sargą? Ne, šiame pasaulyje aš nieko nebebijau  –  net mirties! Krišna su manimi…”

Sėdėjau ir šypsojausi. Jei kas mane stebėjo iš šalies, jiems turėjo būti gana keista: kūdas, išbalęs vyriokas žiūri į prieš jį pupsančią sėdynę ir palaimingai šypsosi. Gal apsirūkęs?

Jurbarke, namuose, žmona į mano “darbą” Vilniuje, pas jogus, žiūrėjo apatiškai. Vaikai dar buvo maži, nelabai ką ir suprato. Žmoną mylėjau, be galo mylėjau, tačiau tarp mūsų vis didėjo properša, ypač aktyviai tai vyko nuo tada, kai aš į savo širdį įsileidau Krišną.

Žmona net nustojo priekaištauti: ir ką gi tu pasakysi amžinai besišypsančiam, su viskuo sutinkančiam Krišnos gerbėjui? Nėra net teorinės galimybės, kad mane galėtų kas nors sunervinti. Juk aš žinojau Tiesą, turėjau Angelą sargą, tikėjau, kad po mirties gyvensiu kartu su savo mylimu Dievu, o ši žemiškoji egzistencija  –  tokia menka ir nereikšminga!

… Kartą, vakare, meditacijos metu mane aplankė Jis. Mano mylimas Dievas ir Gyvenimo prasmė. Pasirodė jis man neiškių kontūrų, tačiau labai šviesios būtybės pavidalu.

“Sveikas, brolau mano!”

“Sveikas, mano viešpatie! Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama Harė Harė!”

“Norėjau su tavimi pakalbėti…”

“O Dieve!”

“Klausyk, atidžiai manęs klausyk… Tu esi labai geras žmogus, tačiau šiam pasauliui nepriklausai…”

“O taip, viešpatie! Aš gyvenu su Tavimi, galvoju tik apie Tave, aš noriu pas Tave! Harė Krišna, Harė Krišna…”

“Palauk! Sustok! Juk sakiau  –  paklausyk manęs!”

“Klausau…”

“Tu gyveni kažkur, kur nieko nėra… O jei tiksliau  –  savo susikurtose fantazijose. Kodėl tu taip trokšti mane garbinti? Manai, kad aš, gyvendamas žemėje, buvau kažkuo ypatingas? Taip, aš iš tikrųjų buvau ypatingas. Ir šis ypatingumas pasireiškė būtent tuo, kad aš labai mylėjau gyvenimą! Man labai pasisekė  –  gimiau karališkoje šeimoje, todėl daug ką galėjau sau leisti… Buvau griežtai auklėjamas, tačiau taip pat galėdavau nebaudžiamas krėsti išdaigas: vėliau žmonės tai apibūdino, kaip “dieviškas išdaigas”. Cha… Aš, kaip ir visi vaikai  –  mėgau kvailioti, išdykauti, netgi muštis. Ir niekas nedrįso man prieštarauti… Aš labai mylėjau moteris. Ir turėjau jų tiek, kiek širdis geidžia  –  virš 16 tūkstančių! Ar tu manai, kad tavo draugas, tavo mokytojas to nenorėtų? Norėtų. Ir labai. Dar neseniai to būtum norėjęs ir tu, tačiau savo fantazijomis, betikslėmis meditacijomis pradėjai griauti ryšius su šia planeta, su šiuo gyvenimu. Tu eini susinaikinimo keliu. “

Apstulbęs gėriau kiekvieną Krišnos žodį.

“Pažiūrėk, kas pasidarė iš Krišnos sąmonės bendrijos: juk tai silpnumo, pasidavimo, susitaikymo su blogiu religija! Ar esi matęs gležniau atrodantį žmogų, nei krišnaitas? Žinai, kodėl juos daug kur toleruoja, priima? Todėl  –  kad jie silpnumo įsikūnijimas. Nei vienam, kiek stipresniam žmogui silpnuoliai nekelia jokios grėsmės. Jie niekada neatims duonos kąsnelio, nepuls aiškintis, tuo labiau muštis. Jie panašūs į nenuodingas medūzas  –  tai tik drebučiai: niekam nereikalingi, nebaisūs drebučiai. Argi aš buvau toks? Nejau jie neskaitė Vedų, nejau nežino, kad Kurukšetros mūšyje aš žudžiau šimtais? Kad rengiau įvairias pinkles, organizavau apgaules? Kodėl dabartiniai mano garbintojai visus šiuos neišvengiamus, galima pasakyti, net niekšingus mano poelgius sudievino? Suteikė kažkokią jiems priimtiną prasmę? Kokia prasmę matai žudydamas žmogų? Kokia filosofija gali tai įprasminti, koks teisėjas  –  pateisinti? Taip, yra tokia filosofija, yra toks teisėjas  –  tai iškrypusi žmogaus sąmonė. Ligota sąmonė. Jei aš gyvenčiau šiais laikais, jei būčiau toks pat galingas, kaip tada, prie 5 tūkstančius metų, visus savo tokius garbintojus, kokie yra dabartiniai Krišnos sąmonės nariai, pats savo rankomis ir sunaikinčiau. Kaip dariau ir savo gyvavimo laikais. Nužudyčiau neįprasmindamas to. Nors, gal raminčiausi tuo, kad išnaikinęs šias balandas, pasaulį padaryčiau nors kiek švaresne vieta…”

“O didysis Krišna! Kaip gi taip! Nejau mano draugas  –  mokytojas, taip pat elgiasi beprasmiškai?”

“Nepergyvenk  –  tavo draugas, normalus žmogus. Jis gyvena čia, šioje planetoje, kvėpuoja pilnais plaučiais  –  myli moteris, kraunasi turtus, o joga jam  –  tik vienas įrankių siekti savo tikslų. Jis, kitus mokydamas, jaučia malonumą, o tuo pačiu užsidirba pragyvenimui. Kol pasaulis pilnas žioplių, tol juos kažkas išnaudos. Nori sužinoti, ar su jumis gyvena dievai? Taip  –  gyvena! Tai žmonės, besidžiaugią šiuo pasauliu, savo gyvenimu, semiantis jo gėrybes ir sugebantys išnaudoti kitus  –  savo sąmone ne šio pasaulio gyventojus. Ar tai blogai? Ne. Tai  –  realybė. Žolę suėda antilopė, antilopę pasigauna liūtas, senatvėje jis nustimpa ir savimi patręšia tą pačia žolę. Tai  –  gyvybės, egzistencijos amžinas ratas. Jei antilopė negali rinktis savo vietos  –  juk ji mėsos ėsti neišmoks niekaip, tai žmonės, savo viduje patys renkasi, ant kurio laiptelio sėdėti. Gali būti bereikšmis, nulinis Krišnos garbintojas, ir tave visi išnaudos, o gali būti tuo išnaudotoju. Rinktis tau pačiam. Švari, neužteršta sąmonė tave pastatys į tavo vietą. Dabar tu labai užsiteršęs. Užsiteršęs mano, Krišnos,  pseudo įvaizdžiu. Jei nori tapti tikru žmogumi, mums reikia visiems laikams atsisveikinti…”

“O, Krišna!”

Tačiau atsakas buvo tik tyla…

tęsinys

Saulius Veržikauskas
Visos Atgimimo istorijos dalys

Turėtų patikti

Hits: 578

Posted in Atgimimo istorija and tagged , , .