Atgimimo istorija VII

VII.

“Sauliau, kokias čia tu nesąmonęs pasakoji!” – sušuks tūlas skaitytojas, nardydamas po mano girtus prisiminimus.

Ir jis bus teisus: šie mano aprašyti įvykiai tik rodo, koks kvailas ir menkas gali būti žmogus, ypač be saiko pilantis ir mažai mąstantis, savo emocijoms ir norams pataikaujantis.

Bet, mielas skaitytojau, prašau tavo atleidimo, o tuo pačiu ir supratimo: viską išvilkęs į dienos šviesą, tikiuosi sulaukti nors kiek mažiau sąmonės priekaištų, nors, iš kitos pusės – nebūčiau toks balamūtas buvęs, gal dabar gyvenčiau nuobodų, neįdomų gyvenimą. Būčiau eilinis darbuotojas kokioje nors eilinėje įmonėje, kasdien tuo pačiu laiku kelčiausi ir ruoščiausi darban, per daug viskuo nesidomėčiau – juk nei laiko, nei poreikio nebūtų. Ir gyvenčiau sau pilką, eilinį gyvenimėlį… Stop! Niekas nežino, kaip ten “būtų, jei būtų”, nes viskas yra taip, kaip yra :)

Noriu papasakoti dar vieną girtą istoriją. Ją pasakosiu todėl, kad ji mano viduje paliko gilų randą ir privertė perkainoti savo pasaulėžiūrą.

… Buvo maloni šeštadienio popietė: gramas jau buvo padarytas, o dar daug daug gramų šį vakarą laukė, tačiau trūko įvairovės, nuotykių. Ilgai kentėjęs paskambinau sesei:

– Ką veiki?

– Ruošiuosi į kaimą, ten šiandien renginys – aš vedu jį. Po to visas kaimas baliavos. Jei nori, atvažiuok ir tu, pasakysiu, kad esi mano brolis, galėsi smagiai praleisti laiką.

– O ką atsivežti?

– Nežinau, manau, maisto ten jau bus ir taip pilna, pasiimk kokią bonką – dėl mandagumo, ir viskas.

– Sutarta! – apsidžiaugiau.

Sulaukęs vakaro išsiruošiau į žygį. Išsikvėpinęs, susišukavęs ir išsilyginęs užbėgau į parduotuvę, nusipirkau butelį degtinės ir sėdau į automobilį. Bevažiuodamas pamačiau prie alubario besiburiuojančią vietinę fauną.

“O ar neišgėrus man bokaliuką alaus?” – paklausiau savęs, ir, nesulaukęs ir taip akivaizdaus atsakymo, sustojau.

Viduje, kaip ir visada, buvo man maloni atmosfera – linksmos šnekos, cigarečių dūmai, bokalų skambesys. Atsisėdau prie tuščio stalelio, susimąstęs pradėjau gurkšnoti gintarinį gėralą. Prie kito stalo pamačiau iš matymo pažįstamus vaikinus.

– Chebra, galima prisėst? – paklausiau, nes vienam gurkšnoti buvo nuobodu.

– Kas per klausimas! Davai, sėsk! – buvau draugiškai priimtas į linksmą būrį.

– Kaip ten Andrejus laikosi? – užklausė vienas, toks juodukas. – Mes su juo vienam kieme augom – vaikystės draugai.

– Nieko, normaliai, – apsidžiaugiau radęs bendrą temą. Buvo malonu, kad sėdžiu su savo geriausio draugo draugais. – Šiandien su žmona lygtai į Kidulius išvyko.

– A, aišku, – nutęsė naujasis draugas.

– Aš Bronius. – ištiesė ranką.

– Saulius, – ištiesiau ir aš.

– Ką šiaip veikinėji? – buvau tardomas toliau.

– Nieko. Ruošiuos čia į tokį kaimą, vakarėlis. kaimiečiai susirinks, susineš maisto, šnapso, turėtų būti linksma.

– Oho! Kaži, o panų ten bus?

– Tai turėtų būt…

– Paimk ir mane, va, su Vladu, – Bronius uždėjo šalia jo sėdinčiam vaikinui ant peties ranką.

– Jokių problemų! -apsidžiaugiau.  – Tai netempiam į naktį – gerkit ir kylam. Dar reiktų ir jums paimti šnapso.

– Tvarkoj, – vyrai susivertė alų ir visi trys pasukome link mano automobilio, po to nuvykome į parduotuvę, naujieji draugai paėmė dvi bonkas alkoholio ir garsiai pasakodami anekdotus pajudėjome link mūsų laukiančio kaimo.

Už pusvalandžio jau buvome vietoje. Iš gryčios, kur vyko vakarėlis, sklido tranki muzika, lauke rūkė vyrai, matėsi, kad viduje linksma.

– Klausyk, aš čia norėčiau kai ką mašinoj palikti… – prabilo Bronius. – Nenoriu į vidų neštis nei piniginės, nei telefono.

– Nu tai palik.

– Tu nežiūrėk, aš čia pats viską paslėpsiu, – Bronius nepasitikėjo net manimi.

Išlipau iš automobilio, stovėjau šone, kol Bronius kapstėsi ant užpakalinės sėdynės. Po to jis išlipo, aš užrakinau mašiną ir visi nukulniavom į linksmąją gryčią.

Na, linksmintis tai manęs mokyti tikrai nereikia! Labai greitai susipažinau su didžiąja dalimi kaimiečių, įvertinau merginų ir moterų grožį, išsiaiškinau, kad jos visos arba ištekėjusios , arba turi draugus. Tai kiek nuliūdino, tačiau paguodai liko alkoholis ir gera užkanda. Na, žinoma, ir šokiai su žaidimais. Pastebėjau, kad mano naujieji draugai taip pat neliūdi. Visiems buvo tikrai linksma.

Jau pradėjus švisti nusprendėme, kad jau pats laikas vykti atgal į Jurbarką. Įkaitę ir garuojantys susėdome į automobilį ir pajudėjome. Išvažiavus iš kaimo, ant galinės sėdynės susirangę draugai kažko sunerimo.

– Sauliau, tu nieko iš čia neėmei?

– Nieko… – buvau tikrai nustebęs. – Ko nors trūksta?

– Pala, sustok.

Sustojau. Bronius aktyviai knisosi ant užpakalinės sėdynės, kilnojo jas, į plyšius kišinėjo rankas.

– Bl…, kur ji? – murmėjo.

– Klausyk, Saulėnai. Aš čia buvau įkišęs piniginę ir mobiliaką, dabar jų čia nėra. Kaip taip gali būti? – Bronius kalbėjo jau daug griežčiau. Vladas taip pat nedraugiškai žiūrėjo į mane.

– Jei įdėjot, tai turi būti, buvau ramus, kaip belgas, nes tiksliai žinojau, jog aš tikrai nieko neėmiau.

– Na, tai paieškok pats… – pasiūlė Bronius.

Pradėjau knistis ir aš. Į plyšius kaišiojau rankas, bandžiau užgriebti kažką panašaus į piniginę ar telefoną. Po kelių minučių man toptelėjo mintis: “o jei jie ten nieko neslėpė, o visą tą spektaklį suorganizavo tyčia?”

– Chebra, baikit kvailioti, – bandžiau kalbėti geranoriškai. – Nieko čia nėra, o aš tikrai nieko neėmiau – jei norit apieškokit mane, mano mašiną, ką gero rasit – jūsų.

– Aaaa,- nežinojo ką atsakyti mano kaltintojai. – Pala, tu gi viską perdavei seseriai!

Na jau ne! Mane vadinkite, kaip norite, tačiau prie sesers nelįskite. Susinervinau:

– Jūs ką, durniai!? – pratrūkau, – juk sakau, kad nieko neėmiau! Na…ui man reikia!

– Nesakyk, – jau visai naglai prabilo Bronius, – telefas geras – nauja nokija, o piniginėj 200 dolcų buvo! Nesakyk, kad tau to nereikia!

Niršau iki begalybės. Gyvenime buvau kaltinamas daug kuo, tačiau vagyste?! Mano akyse vogti iš draugų, pažįstamų, apskritai – iš bet ko, atrodė ypač žemas poelgis. Parduotuvėje, ko gero, neišdrįsčiau net kramtomos gumos pakelio pavogti – ties kasa visas nurausčiau, gal ir prakaituoti pradėčiau. O čia – iš bendrakeleivių pavogiau pinigus ir telefoną! Ne, tai neįmanoma – kaip jie to nesupranta?

– Vyrai, baikit kvailiot! Neėmiau aš nieko! Nežinau, kaip jums tai įrodyti! Galiu prisiekti savo vaikų sveikata ir gyvybe – ne – ė – miau!  – rėkte išrėkiau.

Mano nesuvaidintas įkarštis keleivius kiek nugęsino: jei kas galėjo suvaidinti tokį nekaltumą, kaip dabar aš, tai jam reiktų įteikti Oskarą – už geriausią vaidybą.

– Na gerai, – ramiai pratarė Bronius, – važiuojam į Jurbarką, po to išsiaiškinsim…

tęsinys

Saulius Veržikauskas

Visos Atgimimo istorijos dalys

Turėtų patikti

Hits: 564

Posted in Atgimimo istorija and tagged , , .