Atgimimo istorija VI

 

VI

– Vardas, pavardė? – registratūroje pradėjo mane kamantinėti kūda, kaip žabas ir akiniuota moteriškaitė. – Kada paskutinį kartą pas mus lankėtės?

– Tai, tik vaikystėj… Kortelės tikrai nerasit, – perspėjau pasakęs savo vardą ir pavardę.

Kiek palandžiojusi po spintą su stalčiukais, kur gulėjo viso Jurbarko ir aplinkinių teritorijų žmonių ligų kortelės, registratūros darbuotoja susitaikė, kad reiks išrašyti naują kortelę ir neskubėdama pradėjo pildyti duomenis. Po kelių minučių, dar kartą pasiteiravusi, kas tokį ąžuolą, kaip aš, privertė apsilankyti senelių ir močiučių labiausiai lankomoje įstaigoje, paliepė keliauti pas terapeutą.

Nuklibėjau į antrą aukštą, atsisėdau prie nurodyto kabineto. Šalia manęs, aplink mane sėdėjo tokie gyvenimo nuskriausti žmonėms, kad net ir man pasidarė neramu, nuleidau akis.

“Aina šikt, kaip gali žmonės susenti…” – mąsčiau žiūrėdamas į susisukusius, su lazdelėmis ir vežimėliuose sėdinčius žmones. “Ne, aš tikrai toks nebūsiu… Nesirgsiu… Nenoriu aš taip sirgti, būti, kaip jie!”

Čia mano mintį nutraukė kvietimas užeiti į kabinetą.

– Laba diena, kuo skundžiatės? – į mane žvelgė taip pat akiniuotas gydytojas.

– Ai, tai čia lygtai būsiu kojos pirštą nusilaužęs, – pradėjau neryžtingai. Juk iki šiol nežinojau, kas įvyko pas Stasių ar po to.

– Nagi, rodykit, – gydytojas susidomėjo mano ištinusiu skausmingu pirštu.

– Hmm, – numykė po minutėlės. – Na gerai, dėl viso pikto pasiūsiu jus persišviesti. O po to grįškite pas mane.

Nuklipatavau iki rentgeno, ten atlikau prirašytą neskausmingą procedūrą ir po valandėlės vėl atsidūriau mane gydančio daktaro kabinete.

– Taip ir maniau! – apsidžiaugė gydytojas, apžiūrėjęs piršto rentgeno nuotrauką.  – Nagi, pasikalbam.

– Pasikalbam… – atsakiau nustebęs.

– Sakykit, o alų ten, degtinėlę, mėgstate?

– Nu, kaip čia pasakius, aaa, uuu, – numykiau.

– Aišku. Pavalgyt, matau, taip pat nevengiate, – konstatavo nužvelgęs mano stotą. Storas nebuvau, bet vis, atrodžiau kokius tris kartus stambesnis, nei registratūroje dirbanti akiniuota švabra.

– Gydytojau, o gipsą dėsite?- nutraukiau jo intymų pokalbį.

– Klausykit, ką aš jums pasakysiu. Jūs nieko nesusilaužėte. Šis ištinimas rodo, kad jūs sergate liga, kuri vadinasi podagra. Ir dabar mes stebime podagros priepuolį. Tinimas praeis, skausmas taip pat, tačiau, jei jūs nekeisite savo gyvenimo būdo, priepuoliai vis dažnės ir dažnės, kol, galų gale, bus pažeisti ir aukščiau esantys sąnariai, o galų gale susirgsite ypač rimtai.

Sėdėjau išsižiojęs: apie tokią ligą nebuvau girdėjęs.

– Ši liga, – tęsė gydytojas, – anksčiau buvo vadinama ponų liga. Ja sirgdavo daug valgantys ir skaniai geriantys ponai, kai tuo tarpu sunkiai dirbantys valstiečiai ja nesusirgdavo niekada. Man keista, kad jūs, toks jaunas, jau susirgote. Ji kankina daug vyresnio amžiaus žmones…

– Aš daug kur būnu pirmas… – bandžiau juokauti, bet nutilau.

– Taigi, dabar jums duosiu patarimus. – gydytojas pokštauti nebuvo nusiteikęs. – Nuo šios dienos turite valgyti kuo liesesnį maistą, vengti mėsos, o daugiau misti daržovėmis bei grūdinėmis kultūromis. Alus – jūsų priešas numeris vienas. Kaip ir likęs alkoholis. Negerkite net kavos – joje daug purinų. Purinai, tai medžiagos, skatinančios išsiskirti šlapimo rūgšties kristalus, kurie nusėda jūsų sąnaryje ir jis, judėdamas, brūžinasi bei kelia skausmą.

Ilgai dar kalbėjo gydytojas ir aš supratau, kad mano nedebesuota jaunystė eina į pabaigą: reiks, kaip kokiam diedukui, žiūrėti ką valgai ir geri. Iki tol į tokias smulkmenas nekreipiau jokio dėmesio…

Namo nusprendžiau eiti pėsčias: žinojau, kad pirštas nelūžęs, tad, nepakenksiu. Klibinkščiavau pro kapines ir dairiausi į jaunesnius bei senesnius antkapius.

“Ve, kiek čia jūsų! Tikrai, nors dalis jūsų irgi sirgot podagra. Jūs gėrėt ir valgėt, kaip aš, o dabar nurimote amžiams…” – plūdo keistos mintys.

“Bet aš ne toks. Aš – nemirtingas, manęs tai nepalies” – negalėjau susitaikyti, kad esu toks pats mirtingas, o kol kas – ligotas žmogelis.

Praėjęs kapines vėl atsidūriau gyvųjų pasaulyje, todėl nusprendžiau paskambinti Andrejui.

– Laba diena, – tyčia oficialiai prisistačiau.

– Laba diena, – nepasimetė Andrejus. – Ką veiki?

– Nepatikėsi, bet ką tik buvau poliklinikoj. Nieko rimto, bet įdomu, ką aš veikiau vakar!

– Tu ką, nepameni? – Andrejaus balsas buvo nustebęs.

– Nelabai… – nutęsiau.

– Tai tu nepameni, kaip mane išgelbėjai?

– Nuo ko? – buvau apstulbęs.

– Klausyk, susitinkam pas Stasių, aš tau viską papasakosiu! – Andrejaus balsas buvo žvalus, matyt, pamiršo, kad tuoj laukia susitikimas su žmona.

– Nebijok, – šiandien tikrai negersim.

– Daug negersim… – pasitaisė.

– Nu tada gerai, – sutikau ir kiek greičiau nušlubčiojau į tikslą  – alaus barą.

Alubaryje manęs jau laukė Andrejus. Šypsojosi, o ant stalo pūpsojo du bokalai alaus ir vytinta plekšnė.

– Sveikas, – liūdnai pasisveikinau,  – žinok, aš nebegaliu gerti…

– Kodėl? – tokio nustebusio Andrejaus veido dar nebuvau matęs, na, nebent, kai pasakiau, kad policininkai nesuprato, jog aš už vairo buvau girtas, kaip šlepetė.

Papasakojau viską: apie naktinį piršto skausmą, rentgeną ir gydytojo patarimus.

– Nesąmonės, – konstatavo Andrejus, – nusišneka tavo gydytojas. Geriau klausyk, kas buvo vakar!

– Nagi, – nusiteikiau susitikimui su vidinėmis pagiriomis. Žinojau, tiesiog jaučiau, kad atsitiko kažkas nemalonaus, tačiau girtuoklio toks jau likimas: iš pradžių džiaugtis, o po to viską iškentėti, pergyventi. O dažnai tos kančios dar būna paremtos materialiniais nuostoliais…

– Vakar vis tik nusprendėm, kad eisim ieškot nuotykiu. Nu, tu jau normalus buvai. Pagal sąskaitą primečiau, kad išgėrėm po kokius 12 bokalų. Žodžiu, pakilom, susimokėjom ir pasukom link centro. Į “Liuksą” mūsų neįleido, nes tu niekaip nesugebėjai užlipti tuos kelis laiptelius. Tu, tikriausia, tyčia, vaidinai kažkokį ateivį, kuris, kaip sakei, turi ne vaikščioti, o skraidyti. Vis bandei kažkokiu būdu “užskristi” ant laiptelių, paprastai lipti tau buvo per žema. Po trečio karto, o tu visada nugriūdavai, barmenė pasakė, kad mūsų neįleis ir užrakino duris. Aš norėjau eiti aiškintis, bet tu pasakei, jog ufonautai su žemiečiais  – šūdais, nesiterlioja, todėl iki šiol dar nėra realaus kontakto ir pasiūlei “nuskristi į viešbutį”. Viešbuty pakilom su liftu į barą, tau labai patiko ir pasakei, kad “skrisi į Kauną”. Žodžiu, šiaip ne taip tave iškrapštėm iš lifto. Bare įkalėm po 100 degtinės, jie jau pradėjo užsidarinėti. Tada nusprendėm eiti į “naktinę”. Lauke, sukdami pro kultūrke, papuolėm į kažkokias statybas ir ten atsitiko tas bajeris. Ten yra toks šulinys, kokio pustrečio metro gylio – paskui galėsim nueit – parodysiu. Nu, ėjom mes pro tą vietą ir aš įkritau. Gerai, kad dugne nieko nebuvo, būčiau užsimušęs. O tu ką – sustojai ir pradėjai dairytis, kur aš dingęs. Pradėjau rėkti – tu labai nustebai. Tipo, “ko čia rėkiat, brudai, iš po žemių!”. Paskui šiaip ne taip susiorientavai, kad aš įkritęs, bet pradėjai išsidirbinėti. Pradėjai klausinėti, ar aš tave gerbiu ir t.t. Kai įtikinau, kad gerbiu, kad mes geriausi draugai, iš kažkur atnešei lentas ir aš šiaip ne taip užsilipau.

– Tu čia rimtai? – negalėjau patikėti Andrejaus pasakojimu.

– Ne, juokauju! Aišku, kad rimtai! Svarbiausia, kad buvai durnas jau iki galo: po to pats įlipai į šulinį, išmetei lentas į viršų ir sakei, kad parodysi, kaip reikia išlipinėti. Svarbiausia – išlipai! Bajeristas tu. Nu, tada jau supratau, kad tai šakės – girtas, kaip šiaučius ir nuvedžiau tave į namus, nors tau sakiau, kad einam į “naktinę”. Ties tavo laiptine tu jau buvai, kaip zombis – apspangęs ir jau nesipriešinai. Radau raktą tavo kišenėj ir paguldžiau į lovą. Vsio!

– Aaaina šikt! – susinervinau. – Dieve, iš kur žmoguje tiek durnumo!

– Viskas normaliai, šypsojosi Andrejus, – nu, įkalam!

– Būk! – iš nevilties pakėliau bokalą alaus…

tęsinys

Saulius Veržikauskas
Visos Atgimimo istorijos dalys

Turėtų patikti

Hits: 635

Posted in Atgimimo istorija and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.